66. Vestuviniai tostai

Sutikęs gatvėje savo bičiulį vaikinas paklausė:
– Ko toks susirūpinęs, kaip į „Sekundės“ banką santaupas sukišęs?
– Išgyvenau nepaprastą dvasios krizę! – prisipažino bičiulis. – Įsimylėjau merginą. Aš ją tiesiog dievinu.
– O ji tavęs nemyli?
– Labai myli. Įsivaizduoji, kokia tragedija?!
– Ji serga nepagydoma liga?
– Ji visiškai sveika. Bet jos tėvai nori, kad mes susituoktume.
– O tavieji tėvai nenori tokios marčios?
– Manieji irgi smerkia nesantuokinį gyvenimą.
– Vadinasi, viskas gerai. Ir tau nėra ko nukabinti nosies. Kada pakviesi į vestuves?
Bičiulis tik gailiai atsiduso.
Čia tosto sakytojas ir klausia:
– Ko vaikinas atsiduso? Kas jam kliudo susituokti su mylima mergina? Kas pateiks geriausią atsakymą, to garbei visi pakelsime taures.
(Kurį laiką prie stalo sėdintieji samprotauja. Jeigu niekas nepateikia įdomaus sprendimo, tosto sakytojas pats atsako.)
– Jis nežino, kaip apie tai pranešti savo žmonai.