17. Vestuviniai tostai

Turtingas verslininkas nusprendė vesti ir kreipėsi į pažinčių tarnybą prašydamas jam surasti turtingą našlę.
– Be abejo, pageidaujate, kad ji būtų ir graži? – pasiteiravo tarnautojas.
– Aišku! Tokia, į kurią būtų malonu ir pačiam žiurėti, ir ne gėda svetimam parodyti… Kad ji būtų tarsi iš paveikslo išlipusi… – patikslino verslininkas.
Netrukus užsakovas buvo supažindintas su kandidate į žmonas. Į kontorą įlekia iširdęs verslininkas ir ima žaibus ir perkunus laidyti.
– Tai ką? Jūs iš manes šaipytis bandote? Aš prašiau, kad būsimoji žmona būtų tokia graži, tarsi iš paveikslo išlipusi… O ką jūs atsiuntėte? Ji šleiva, viena akis išsprogusi ant kaktos, kitos visai nematyti, tarsi jos niekada ir nebūta… Ausys atvėpusios, nosis ne nosis, o tikra kultuvė, dantys keli ir tie patys burnoje netelpa…
– Ko jūs taip piktinatės, pone? – ėmė raminti jį pažinčių agentas.
– Tai juk skonio reikalas. Vieniems patinka Rafaelis ar Rembrantas, kiti del Pikaso iš proto kraustosi…
Tad pakelkime taures už skonių įvairovę. Juk visi žinome, jog dėl skonio nesiginčijama.