19. Tostai draugams

Atsitiko taip, kad kartą vienišam žmogui teko nakvoti erdvioje užmiesčio viloje. Naktis buvo tamsi ir siaubinga, panaši į tą, kokią matome siaubo filmuose. Lietus pliaupė be perstojo, vėjas negailestingai daužė langines, vėjo pučiami brazdinosi nukritę lapai… Žmogus niekaip negalėjo užmigti. Ir staiga jis išgirdo, kaip kažkas pasibeldė į vilos duris. Priėjęs prie jų, žmogus paklausė:
– Kas ten? Ką likimas atnešė tokį vėlyvą vakarą?
Niekas žmogui neatsakė. Tik švilpavo vėjas ir gūdžiai aimanavo tamsa. Žmogus vėl atsigulė, bet užmigti negalėjo. Ir staiga vėl beldimas į duris. Ir vėl klausimas:
– Kas ten?
Ir vėl tyla. Ir nerimstantis tamsumų ūžesys. Kitą rytą visą nakties istoriją žmogus papasakojo vienai senyvai ir išmintingai moteriai.
– O tu neatidarei durų? paklausė moteris.
– Ne… O ką, reikėjo atidaryti?
– Jokiu būdu! Juk į namus beldėsi Bėda…
Tad pakelkime taurę už tai, kad į mūsų namus belstųsi Laimė, Meilė ir Gėris ir, žinoma, Geri Draugai, nes be gerų draugų neateis nei Laimė, nei Meilė, nei Gėris…