|
|
Šeima gavo du kelialapius į poilsio namus prie Juodosios jūros. Tačiau atsitiko taip, kad vyro darbovietėje iškilo nenumatytų problemų ir jis niekaip negalėjo išvažiuoti prie jūros. Tada jis kilniadvasiškai patarė žmonai vienai važiuoti ir sutiko, kad kitą kelialapį ji pasiūlytų kuriai nors savo geriausiai draugei.
Netrukus žmona išvažiavo prie jūros su savo ištikimiausia drauge.
Po kurio laiko vyras atsitiktinai sužinojo, kad tuo pačiu metu ir tame pačiame kurorte atostogavo ir viena jo bendradarbė. Vyras nieko nenutuokiančios bendradarbės ėmė klausinėti apie kurortą. Ypač jį domino pajūrio miesto moralinis klimatas. Plepi moteriškė ne tik viską mielai papasakojo apie atostogas, bet kartą atsinešė ir grupinę nuotrauką, kurioje tarp kitų poilsiautojų jis pamatė ir savo žmoną. Bendradarbė paniekinamai ėmė pasakoti, jog daugelis moterų tuojau pat užmegzdavo kurortines pažintis ar meilės romanus.
Vyras, neišsiduodamas, jog nuotraukoje esanti jo žmona, virpančia širdimi, lūžtančiu balsu paklausė:
– Ir šita taip pat? – bakstelėjo pirštu į savo žmonos atvaizdą.
– Ką jūs? – nuramino bendradarbė. – Ši moteris – tiesiog angelas palyginti su kitomis. Ji, galima sakyti, bene vienintelė padori žmona. Kai tik ji atvažiavo su savo vyru, taip ir nesiskyrė su juo nė minutei…
Tad pakelkime taures už ištikimybę.
Iš Palangos traukiniu grįžta poilsiautojai. Viena moteris išgirdo knarkimą, sklindantį iš gretimo kupė. Keleivė pastuksena kumščiu į sieną. Knarkimas nutilo. Bet po valandėlės jis vėl pasigirdo. Keleivė vėl stuksena į sieną. Knarkimas laikinai nutyla. Ir taip visą kelionę.
Rytą nusikankinusi keleivė pažvelgė į gretimą kupė ir su priekaištu pasižiūrėjo į vyriškį, gulintį prie tos pačios sienos.
– Aš visą naktį nemiegojau, – pasakė ji liūdnai. – Vis beldžiau į sieną.
– Girdėjau, – atsakė vyras. – Bet aš buvau taip pavargęs, jog negalėjau atsikelti ir ateiti pas jus.
Daugelis atostogautojų patiria įvairiausių nuotykių. Ir nieko čia nėra stebėtino. Tad pakelkime taures už atostogų nuotykius.
Vilniečiai vyras su žmona Ignalinos rajone susirado ūkininką, gyvenantį paežerėje netoli miško. Gražios vietos suviliojo turtingus vasarotojus. Sutuoktiniai išsinuomojo erdvų kambarį. Vieną gražią dieną pasivaikščioję jie ūkininko paklausė:
– Sakykite, kodėl vienos bulvės žydi baltai, kitos violetine spalva?
Ūkininko, matyt, būta išdaigininko ir jis šypsodamasis per ūsą atsakė:
– Matote, violetine spalva žydi neskustos bulvės, o balta – skustos.
Poilsiautojo žmona pasisuka į vyrą ir sako:
– O tu šito nežinojai…
Kitą dieną poilsiautoja ūkininko paklausė, kur dėti maisto atliekas. Jis jai pasisiūlė parduoti paršelį. Vilniečiai taip ir padarė. Gavo tvarte aptvarą, augino ramų gyvulėlį, pakasydavo. Paršelis prijunko prie vasarotojų ir iš tolo juos sveikindavo savo kriuksėjimu. Laikas greitai prabėgo. Rudeniop vasarotojai paklausė ūkininko, ar jis nenorėtų nusipirkti jų auginto paršo.
– Taip sakant, priklauso nuo kainos… – numykė ūkininkas.
– Mes už jį jums sumokėjome aštuoniasdešimt litų, – atsakė vilnietė. – Bet kadangi visą vasarą juo naudojomės, tai parduosiu jį už keturiasdešimt litų. Sutinkate?
Tad pakelkime taures už tai, kad panašūs miestiečiai nesistengtų kelti Lietuvos žemės ūkio!
Susirinkusi šeima tariasi, kur praleisti atostogas. Sūnus ir sako:
– Aš tai su didžiausiu malonumu vykčiau ten, kur seniai bebuvau.
– Puiku, – atsakė tėvas. – Še pinigų ir nueik į kirpyklą.
Prieš atostogas visada iškyla papildomų rūpesčių. Vyras susirūpino, kur palikti vaikus atostogų metu.
Žmona pataria:
– Vaikus paliksime pas mano mamą, šunį duosime pasaugoti kaimynui, o katę paims mano draugė.
– Brangioji, jeigu bute bus tylu ir ramu, tai kurių galams mums kur nors važiuoti. Kuo puikiausiai galėsime pailsėti ir namie.
Bet ne visi vyrai atostogauja su žmonomis. Šit vyras išvažiuoja į Palangą. Žmona lydi jį į stotį.
– Ar būsi man ištikimas? – klausia ji.
– Na ir paklausei? Kas aš – pranašas, ar ką?
Pakelkime taures už atostogaujančiuosius, kad jie laiką leistų be rūpesčių.
Kai kuriose įstaigose reikalaujama, kad tarnautojai ateitų į darbą griežtai nustatytu laiku. Pavėlavusieji privalo pasiaiškinti. Kokių pasiaiškinimų tenka išgirsti?
– Pone, kodėl ir vėl pavėlavote į tarnybą? – rūsčiai paklausė šefas.
Tarnautojas aiškinasi:
– Suprantate, pone direktoriau, rytą nubudau, atsikėliau, pasižiūrėjau į laikrodį, paskui į veidrodį ir nepamačiau savęs. Pamaniau, kad jau išėjęs į darbą. Ir įsivaizduojate, tiktai po pusvalandžio pastebėjau, kad iš veidrodžio iškritęs stiklas.
Pakelkime taures už tai, kad mums niekur ir niekada netektų vėluoti, o tuo labiau ieškoti pasiteisinimų.
Viršininkas bara pavaldinį:
– Ak, Jonai, kaip tamsta lėtai dirbi… Ar sugebi padaryti ką nors greitai?
– Aš greitai užmiegu, – pasiteisino baramasis.
O tūlam kartais pasitaiko užmigti darbo metu.
Šefas pavaldiniui:
– Tiesiog žodžių nerandu, Aurimai! Jūs vėl miegate darbo metu. Nejaugi neturite laiko miegoti namie?
– Laiko tai turiu. Bet juk dar reikalinga tyla.
Skyriaus viršininkas bara pavaldinį:
– Tiesiog galva neišneša… Kiekvieną rytą darbe miegate!
– Šefe, bet juk jūs irgi buvote jaunas…
– Aišku, buvau… Bet ne kiekvieną naktį.
– Tiesiog skandalas! Vėl miegate darbo metu. Nuo ateinančio mėnesio pirmosios dienos jūs – atleidžiamas!
– Tai nuo pirmosios! O kodėl mane žadinate dvidešimt penktąją?
Pakelkime taures už žmones, įveikusius nemigą.
Neseniai priimtas darbuotojas kolegos klausia:
– Aš čia dar nieko nepažįstu… Ar negalėtumėte man pasakyti, į ką reikia kreiptis, kad man pakeltų atlyginimą?
Didžiuliame ištaikingame kabinete sėdi apkūnus įmonės savininkas. Įėjusį tarnautoją jis pasitinka su šypsena ir, šiam nespėjus prasižioti, sako:
– Jeigu atėjote prašyti priedo prie atlyginimo, tai taip ir sakykite, o paskui mudu abudu gardžiai pasijuoksime.
Grįžta darbuotojas iš pasimatymo su šefu ir sako kolegai:
– Šiandien aš savo viršininkui įteikiau ultimatumą: „Arba jūs man padidinate atlyginimą, arba aš išeinu iš jūsų įstaigos!“
– Na, ir kuo viskas baigėsi?
– Mudu suradome kompromisinį sprendimą. Jis atlyginimo nepadidino, o aš neišėjau iš šios įstaigos.
Pakelkime taures už tai, kad mūsų viršininkai būtų sukalbamesni ir atlyginimus didintų neprašomi.
Po palme guli negras. Prieina europietis ir sako jam:
– Ko tu guli, kai aplink tave tiek daug kokoso riešutų? Surinktum tu tuos riešutus, parduotum, nusipirktum vežimėlį.
– O kam? – nustebęs klausia negras.
– Sugrįžtum atgal, prisikrautum vežimėlį riešutų, parduotum, nusipirktum motociklą su priekaba.
– O kam?
– Prisikrautum kokoso riešutų, parduotum ir nusipirktum nedidelį sunkvežimį.
– O kam?
– Prisikrautum tą sunkvežimį riešutų… Pats jau nedirbtum, o tuos riešutus skintų ir į sunkvežimį krautų tavo samdomi darbininkai… O tu sau gulėtum po palme…
– O aš ir taip guliu.
Siūlau tostą už tuos Lietuvos bedarbius, kurie tenkinasi minimumu, kad tik nereikėtų dirbti.
Suskamba telefonas. Ragelyje piktas balsas priekaištauja:
– Aš esu pasipiktinęs. Višta, kurią jūs man vakar įkišote, visiškai netinkama. Privalote ją tuojau pat pakeisti.
Žmogus, sėdintis kitame laido gale, purto galvą ir atsako:
– Aš jus užjaučiu… Tačiau apgailestaujame: to padaryti negalime. Būtų nusižengta mūsų įstatymams.
– Įstatymams? – niršta pašnekovas. – Čia mėsininkas Kasparas?
– O ne! – atsako ramus balsas. – Čia vedybų biuras.
Pakelkime taures, kad mūsų gyvenime būtų kuo mažiau apsirikimų.
Kvaišas ir negražus vaikinas gyrėsi:
– Netikėkite, kad aš toks gimiau, kokį matote. Mama sako, kad visus stebinau savo grožiu, kai buvau mažas… Bet kažkas mane apkeitė.
Kartą jis pamatė, kaip daržininkas triūsia braškių lysvėse ir paklausė:
– Ką jūs čia ant braškių pilate?
– Atskiestas srutas, – atsakė daržininkas.
– Keista, nustebo kvaišelis. – O aš ant braškių pilu cukrų. Bet nieko nuostabaus – juk aš kvaišelis.
Pakelkime taures už daržininkus, kurie nebarsto cukraus braškių lysvėse, norėdami, kad uogos būtų saldesnės.
Senoji Sparta garsėjo sveika gyvensena bei žmonių stiprybę palaikančiu maistu. Sirakūzų valdovas, norėdamas pasimėgauti sveikatinguoju spartiečių maistu, už didelius pinigus išsikvietė geriausią anos šalies virėją. Šis išvirė sriubą, į kurią įdėjo mėsos gabaliuką, riebalų, rūgšties. Srėbalą pasūdė. Ir jokių kitokių pagardų ar prieskonių nedėjo.
Paragavo Sirakūzų valdovas šios sriubos, susiraukė ir atstūmė valgį nuo savęs. Spartos virėjas jam ir sako:
– Žinau, šiam valgiui trūksta pagrindinio pagardo…
– Kokio! – sušuko tironas.
– Prieš valgį reikia padirbėti iki devinto prakaito, – pasigirdo atsakymas.
Pakelkime taures už tuos, kurie maistą gardinasi geriausiu prieskoniu.
Stalius, gydytojas, sodininkas ir elektromonteris vakare susitiko restorane ir ėmė girtis savo kilme.
– Mano giminė tokia sena, – pasakė stalius, – kad mano proproseneliai tašė lentas Nojaus arkai.
– Pamanyk, – paniekinančiai numoja ranka gydytojas, – mano proproseneliai jau buvo chirurgai. Juk pats Dievas padarė pirmą operaciją: kai kūrė Ievą, užmigdė Adomą ir išėmė iš jo šonkaulį.
– Galiu kirsti lažybų, – pasakė sodininkas, – kad mano profesija dar senesnė. Juk kai Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, juos įkurdino Rojaus soduose. Vadinasi, mano proproproseneliai sodino obelis Rojaus sode.
– Nesigirsiu, – atsiliepė elektromonteris, – bet kai Viešpats Dievas pradėjo kurti pasaulį, pirmiausia pasakė: „Tebūnie šviesa!“ Vadinasi, laidai jau buvo nutiesti.
Siūlau tostą už geriausias profesijas, kurią mes kiekvienas pasirinkome.
– Mieloji ponia, – pasakė žmogus. – aš galiu padaryti kiekvieną moterį laiminga.
– Kas jūs toks? Burtininkas? Stebukladaris?
– Ponia, aš – moteriškų drabužių siuvėjas.
Tikrai, geras siuvėjas mus puošia, geru drabužiu apsirengę mes ne tik puošnūs, gerai jaučiamės, esame labiau pasitikintys ir, kaip sau norite, savotiškai laimingi. Tačiau ne visada mes patenkinti siuvėjo darbu. Šit, pavyzdžiui, ateina pas siuvėją klientas ir pareiškia:
– Tik porą kartų apsivilkau tamstos siūtą švarką, o viena siūlė ėmė ir … iširo.
Norėdamas išsisukti nuo nemalonumų siuvėjas ramiai atsako:
– Bet matote, pone, kaip stipriai prisiūtos sagos.
Siuvėjas sukirpinėjo drabužį kažkokiam turkui. Tas atidžiai sekė, kad meistras nepavogtų gabalo medžiagos. Staiga siuvėjas garsiai tik drikst orą! Turką pagavo toks juokas, kad jis net atsilošė užsimerkęs. Siuvėjas pasinaudojo šia akimirka ir paslėpė gabalą medžiagos. Turkas išsitiesia, šypsosi ir sako:
– O meistre, padaryk taip dar kartą!
– Negalima, – atsakė siuvėjas, – drabužis bus per ankštas.
Tad pakelkime taures už mus aprengiančius žmones, kurių dažniausiai tinkamai neįvertiname.
Vienoje Amerikos upėje skęsta žmogus. Tai pastebėjęs misteris Džonis šoka į valtelę ir iriasi prie nelaimingojo.
– Hello! – šaukia Džonis. – Tamstos pavardė?
– Haris Raitas, pone! Greičiau gelbėkite!
– O kur dirbate? Kur tarnaujate, misteri Raitai?
– Mėsos konservų fabrike, – sugargaliavo skęsdamas Raitas.
Džonis nė nemano jam pagelbėti, nors gali jį ištraukti. Džonis nusiiria į krantą, pasisamdo taksi ir skuba į konservų fabriką.
Uždusęs įpuola į direktoriaus kabinetą.
– Pone direktoriau, – klausia, – ar misterio Hario Raito vieta laisva?
– Deja, jau ne, – pasigirdo direktoriaus atsakymas. – Hario vietą užėmė ponas, kuris šiandien rytą jam davė valtelę pasiirstyti.
Pakelkime taures už operatyvumą, bet nebūkime amerikiečiai ir neskandinkime savo artimo siekdami sau gerovės.
Susirgo vienas milijonierius. Sunkiai alsuodamas ligoninės vedėjui jis pasakė:
– Pone gydytojau, jeigu pasveiksiu, jūsų naujai ligoninei paaukosiu pusę milijono.
Po keleto mėnesių gydytojas sutinka buvusį pacientą, tiesiog trykštantį sveikata.
– Džiaugiuosi, kad jūs taip puikiai jaučiatės! – spausdamas ranką pagyrė gydytojas. – Norėčiau pakalbėti apie pinigus, kuriuos jūs žadėjote naujai ligoninei.
– Aš? Žadėjau? – nustebo milijonierius. – Matote, kaip sunkiai sirgau – netgi kliedėjau…
Pakelkime taures už dorus milijonierius ir kad jie niekada nesirgtų.
|
|
(+1)
Loading... | 
Gairės: Palinkėjimai merginoms, Palinkėjimai moterims, Tostai merginoms | 
Kategorija: Tostai moterims | 
Peržiūrėta: 148 | 