|
|
Turguje stovi mažas berniukas su ožkos sūrio pintine ir šaukia:
– Kam gero sūrio – čionai! Pas mane! Geras sūris!
– Prisiek motina, kad tavo sūris iš tiesų geras, – sako pirkėjas.
– Prisiekiu motina. Man pati senelė sakė: eik į turgų, parduok sūrį. Mums jis jau nebegeras, bet pardavimui tiks.
Tad išgerkime už tiesą!
Kartą pasišaukė kunigaikštis muzikantą, kad tas palinksmintų jį. Pradėjo muzikantas groti.
– Tebūnie palaiminta tavo ranka, – pagyrė jį kunigaikštis. – Dovanoju tau sidabro apyrankę.
Padėkojo muzikantas ir ėmė groti toliau.
– Savo žirgo tau nepagailėsiu! – įsismagino kunigaikštis. Dar smagiau ėmė groti muzikantas.
– Dovanoju tau karvę, – sako kunigaikštis.
Kitą dieną atėjo muzikantas atsiimti dovanų.
– Koks sidabras, koks žirgas, – atsakė prasiblaivęs kunigaikštis. – Tu vakar padarei man malonumą savo grojimu, aš tau – savo pažadais. Tai kas liko man šiandien iš tavo grojimo, tas pats tau iš mano pažadų.
Išgerkim už tai, kad mes visada, esant bet kokioms aplinkybėms, sugebėtume ištęsėti savo žodį.
Gyveno pasaulyje Teisybė ir Melas. Visą laiką jie tarpusavy ginčijosi, kuris iš jų stipresnis, reikalingesnis žmonėms. Niekaip nesutardami, jie nusprendė pasiklausti pačių žmonių. Tiesa ėjo tiesiais ir plačiais keliais, o Melas kaišiojo nosį į visokius užkampius, pavojingus akligatvius. Ten, kur pasirodydavo Melas, žmonės kalbėjo netiesą, apgaudinėjo vieni kitus, ir visa tai darė linksmai, nerūpestingai. Ten, kur pasirodydavo Teisybė, žmonės paniurdavo, nuleisdavo akis, į šalį sukdavo žvilgsnį. Žmonės kalbėjo Melui:
– Nepalik mūsų! Tu – mūsų draugas, su tavimi lengva ir paprasta gyventi.
O Teisybei sakė:
– Tu, Teisybe, atneši tik nerimą, verti kovoti, mąstyti.
Tada, Melui besidžiaugiant, Tiesa pakvietė jį pakeliauti po kalnus, aukštumas, kur skaidrūs šaltiniai, nepakartojamas žiedų grožis, nesuteptas snieguotų viršūnių spindesys.
– Man nėra kas veikti ten, kur nėra žmonių! Mano karalystė tamsiuose tarpekliuose, tarp žmonių, kuriems aš galiu vadovauti, – atsakė Melas.
Taigi draugai siūlau tostą už tai, kad visada koptume į tiesos aukštumas ir niekada nenusileistume į melo tarpeklius!
Medžiotojas pagavo kurapką ir norėjo ją papjauti. Kurapka ėmė maldauti jos nepjauti, žadėti atvesti daug kitų kurapkų medžiotojui. Ir tada medžiotojas atsakė:
– Geriau tu dabar mirsi nuo mano rankos, negu išduosi savo gentainius mirčiai.
Taigi išgerkime už tai, kad išdavikus visada niekintų ne tik draugai, bet ir priešai.
Plaukia laivas. Kajutėje keleivis fokusininkas, linksmina laivo komandą. Visi vyrai ir netgi kapitono papūga, tupėdama ant kartelės, susidomėję seka triukus. Iliuzionistas visiems parodo tuščią užtiesalą. Ir staiga iš po jo ištraukia akvariumą su žuvytėmis. Plojimai. Papūga susižavėjusi mojuoja sparnais. Fokusininkas ant akvariumo užmeta užtiesalą, čia pat nutraukia jį… Akvariumo su žuvytėmis jau nebėra…
Tuo metu laivas užplaukia ant minos. Kurtinantis sprogimas. Laivas palengva grimzta ir… nuskęsta. Virš bangų tik laivo nuolauža. Ant jos tupi papūga ir įdėmiai žiūri į vandenį.
– Įdomu, ką jis mums dar parodys? – sako ji.
Pakelkime taures už tai, kad Seimo kapitonai neužplukdytų Lietuvos laivo ant minos, ir mes neliktume papūgomis, besigrožinčiomis fokusais!
Kartą iš zoologijos sodo pabėgo du liūtai. Jau po poros dienų vienas liūtas sugrįžo alkanas ir apšiuręs. Tik po mėnesio antrą liūtą sugavo ir vėl grąžino į narvą. Šis buvo žvalus, nusipenėjęs…
– Kaip tu gyvenai ištisą mėnesį? Kuo maitinaisi? – susidomėjo jo narvo kaimynas.
– Aš patekau į žemės ūkio ministeriją. Kasdien sušveisdavau po vieną tarnautoją ir niekas nepasigesdavo dingusiojo. Tačiau paskutinę mano laisvės dieną aš apsirikęs sudorojau valytoją… Čia ir buvo mano nelaimė.
Pakelkime taures už tai, kad tarnyboje niekas mūsų nesuėstų!
Kartą gėrė vilkas, zuikis ir vėžlys. Begerdami, besilinksmindami pastebėjo, jog jau nebėra ko gerti. Reikia dar atnešti. Kuriam eiti? Nutarta pasiųsti vėžlį. Tas išėjo. Vilkas ir zuikis laukia, nesulaukia.
– Gal pinigus pragėrė ir guli kur nors griovyje išvirtęs! – samprotauja laukiantieji.
Šalimais pasigirsta vėžlio balsas:
– Jeigu šaipysitės, tai visai neisiu!
Pakelkime taures už tai, kad ant šio stalo nepritrūktų gėrimų ir nereiktų siųsti vėžlio.
Kartą ant bedugnės krašto susitiko erelis ir tigras. Jiedu pradėjo ginčytis, kuris esąs stipresnis. Erelis sako:
– Varžykimės! Kuris peršoks šią bedugnę, tas ir bus nugalėtojas, vadinasi, stipresnis. Nugalėtojas galės pasiimti pralaimėjusiojo kailį arba plunksnas.
Tigras buvo gana kvailas ir priėmė šį pasiūlymą. Erelis įsibėgėjo ir tuojau perskrido per bedugnę. Tigras įsibėgėjęs liuoktelėjo, bet nepasiekė kito kranto, nugarmėjo į bedugnę ir užsimušė. Erelis nusklendė žemyn, išlesė tigro mėsą, o kailį užsivertė ant pečių ir nuskrido namo. Erelio pati, atidariusi duris, ant slenksčio išvydo tigrą. Nespėjo vyrelis žodžio ištarti, kai pati šoko ir mirtinai užkapojo tariamąjį tigrą.
Pakelkime taures už tai, kad žmonos visada pažintų savo vyrus, kokie jie begrįžtų namo!
Slampinėja vilkas su lape po mišką taikydamiesi ką nors nugvelbti ir ant danties užmesti. Staiga mato ant medžio šakos varna tupi, snape gabalą sūrio laiko… Taikosi, pajuodėlė, kaip patogiau įsitaisyti ir papietauti.
Vilkas ir šiaip, ir taip meilikaudamas prašo nors mažyčio trupinėlio, bet varna nė klausyti nenori. Tada laputė kūmutė, tarsi užvesdama kitą temą, staiga ir klausia:
– Varna, varnele, ar buvai šeštadienio talkoje?
– Buvau! – karktelėjo varna, o sūris lept ir iškrito.
Kitą dieną vėl vilkas su lape slampinėja po mišką. Žarna žarna ryja – taip norisi ką nors į skrandį pasiųsti… O medyje ir vėl ta pati varna, ir vėl su sūriu. Vilkas pradeda kaulyti. Nesiseka. Čia laputė kūmutė pricimpina prie medžio ir klausia:
– Varna, varnele, ar buvai šeštadienio talkoje?
Varna neskubėdama pasikiša po sparnu sūrį ir krankteli:
– Buvau!
– O rytoj ar eisi?
– Ką? – pasipiktino varna. – Ir vėl talka? – skėsteli ji sparnais.
Sūris lept ir iškrinta.
Tad pakelkime taures už tai, kad niekam niekada jau nebereikės eiti į Lenino pramanytas šeštadienio talkas.
Kartą žmogus kalbėjosi su skruzdėle.
– Kodėl tavo tokia didelė galva? – stebėdamasis paklausė žmogus.
– Todėl, kad esu protinga! – atsakė ji.
– O kodėl toks mažas ir susmaugtas tavo pilviukas?
– Kad tenkinuosi mažumėle maisto.
– Ar tiesa, jog tu gali ištisus metus pramisti vienu kviečio grūdu?
– Jeigu nieko nebeturiu daugiau, tai ir vieno grūdo metams pakanka. Negi mirsi badu…
– Gerai: aš tave pagausiu, uždarysiu ir padėsiu vieną kviečio grūdą! – pasakė žmogus. – Pažiūrėsime, ar tu teisybę kalbi, ar miglą į akis puti.
Sulig tais žodžiais žmogus užvožė skruzdėlę stikline po ja pakišdamas grūdą.
– Po metų ateisiu pažiūrėti! – nueidamas pasakė žmogus.
Praslinko metai. Žmogus pamiršo pažadą. Tik dar po dviejų mėnesių jis prisiminė uždarytą skruzdėlę. Eina pažiūrėti. Nustebęs žmogus žiūri, jog skruzdėlė ropinėja sveika gyva ir tik pusę grūdo sukrimtusi.
– Tu netgi viso grūdo nesudorojai! – stebisi žmogus.
– Taupiau! – atsakė belaisvė. – O jeigu tu būtum mane tik po dviejų metų prisiminęs? Jumis, žmonėmis, negalima pasitikėti.
Tad pakelkime tostą, kad bent mums artimiausiais žmonėmis būtų galima pasitikėti.
Lokys skaito laikraštį. Pro šalį bėga laputė.
– Ką gero rašo? – užšnekina ji lokį.
– Ką čia, velnią, gero rašys… Rašo, kad kainos vėl kyla.
– Vieni niekai… – atsakė laputė. – Kas valgė vištieną, tas ir toliau ją raitys… O kas čiulpė leteną, tas ją ir čiulps.
Lokys supyko, metė laikraštį ir patraukė į mišką. Miške jis pamatė beždžionę. Sėdi ji ant šakos ir laikraštį skaito.
– Ką rašo laikraščiai? – klausia lokys, lyg pats būtų neskaitęs.
– Ką čia, po perkūnais, gero rašys… Kainos vėl kyla.
– Niekai… – numojo letena lokys. – Kas su šiltais kailiniais vaikščiojo, tas ir tebevaikščios. O kas su pliku užpakaliu – tas ir toliau bus su pliku… – pasakė lokys.
Tad pakelkime taures už varguolius!
Jūreivis, išmestas į negyvenamąją salą, pasigavo papūgą ir išmokė ją kalbėti. Vieną vakarą mokytas paukštis atskrido pas savo šeimininką labai susijaudinęs.
– Tai moteris! – sumiksėjo papūga. – Gražuolė neišpasakyta!
Sutrikęs jūreivis šoko bėgti paskui paukštį, kuris skrisdamas vis šaukė:
– Ak, kokios jos akys, šefe! Ak, kokia figūra! Ak! Ak…
Pagaliau paukštis atsitūpė ant šakos ir snapu parodė:
– Štai ji, šefe!
– Ak, tu prakeiktas paukšti! – supyko jūreivis. – Čia juk papūga patelė!
Pakelkime taures už gražias moteris, kurios visos šiandien čia susirinko prie šio stalo.
Sugužėjo suliuoksėjo žvėrys rinkti liūto pavaduotojo.
– Rinkite mane! – siūlėsi lapė.
– Moteriškė šiam postui netinka! – suūžė žvėrys.
– Tai rinkite mane! – į priekį lenda ežys.
– Tu – dygliuotas! Visus subadysi.
Ir žvėrys vienbalsiai išrinko liūto pavaduotoju kiškį ilgaausį.
Kartą jis linksmai liuoksi per mišką ir mato besidarbuojančią mešką. Prisitaikė ir spyrė jau į šlaunikaulį, kad toji net suaimanavo.
– Aš tave, kiški, norėčiau pasveikinti… – užuot supykusi, linktelėjo meška.
Padrąsintas ir labai patenkintas žvairys striksi tolyn. Žiūri – vilkas. Ir jam spyrė. Kad užkauks pilkis…
– Aš tave, kiški… Sveikinu!
Skeltalūpis pastrykt į tankmę. O ten šernas. Ir tam spyrė.
– Aš tave, žvairy, į miltus sumalsiu! – sužviegė šernas, atstatęs baisias iltis.
– Matyti, kad šita kiaulė nebuvo rinkimuose, palingavo ausimis kiškis.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie nedalyvavo rinkimuose!
Į vyno statinę įkrito pelė. Pro šalį bėga katinas.
– Katinėli, gražuolėli, būk geras, ištrauk mane iš čia! – maldauja pelė.
– Jei ištrauksiu, tai ir suėsiu… – apsilaižydamas pasakė katinas. – Kas tau iš to?
– Sutinku! Ėsk! Nenoriu paskęsti statinėje ir mirti negarbinga mirtimi.
Katinas ištraukė nelaimingąją. Pelė tik vir vir vir ir jau urvelyje. Katinas pradeda gėdinti:
– O ką tu esi pažadėjusi?
– Katinėli, niekada netikėk išgėrusiomis damomis! – pamokė pelė.
Pakelkime taures už tai, kad ir išgėrusios damos ne visada tikėtų katinėliais.
Liūtas atsikėlė be nuotaikos ir labai piktas. Sutikęs tigrą jis suriko:
– Kas yra visų žvėrių karalius?
– Tu esi visų žvėrių karalius, senasis mano bičiuli, – išsigandęs atsakė tigras ir atatupstas atsitraukė.
Sutikęs gorilą liūtas vėl suriaumojo:
– Ar žinai, kas yra visų žvėrių karalius?
– Kaip gi aš galiu nežinoti, garbingasis liūte, – nuolankiai atsakė beždžionė. – Tu esi mūsų karalius.
Liūtas patenkintas… Ir štai jo kelyje dramblys. Liūtas rūsčiai suriaumojo:
– Tai kas yra visų žvėrių karalius?
Dramblys, užuot atsakęs, apkabina liūtą straubliu ir iškėlęs taip teškia, kad nelaimingajam net kibirkštys akyse pasirodo. Liūtas ir sako jam:
– Ar verta pykti vien dėl to, kad nežinai, kaip atsakyti?
Pakelkime taures už tai, kad mes visada žinotume, kada ir ką paklausti.
|
|
(+2)
Loading... | 
Gairės: Juokingi palinkėjimai, Linksmi palinkėjimai, Linksmi tostai | 
Kategorija: Juokingi tostai | 
Peržiūrėta: 163 | 
