|
Svečiams išsiskirsčius, žmona ilgai šniurkščiojo nosimi, pagaliau pravirko.
– Kas yra? Kas atsitiko? – nustebo vyras. Juk vaišės praėjo puikiai. Visi svečiai liko patenkinti.
– Tau tik svečiai ir terūpi! – kūkčiodama atsakė žmona. Staiga ji nusišluostė ašaras ir perėjo į ataką:
– Koks tu stuobrys netašytas! Argi tu negalėjai ramiai ir paprastai susirinkusiems pasakyti, kad mudu su tavimi gyvename dvidešimt trečiuosius metus, o ne visa gerkle išbliauti: „Mes susituokę jau ketvirtį amžiaus!“
Pakelkime taures už tai, kad, mums išsiskirsčius, mūsų mielieji šeimininkai nerastų priežasčių būti nepatenkinti.
Ūkininko žmona sako vyrui:
– Antanai, rytoj sukaks dvidešimt metų, kai mudu tuokėmės. Gal ta jubiliejaus proga papjauti gaidį?
– O kuo jis čia dėtas? – nustemba vyras.
Pakelkime taures už ilgą šeimyninį gyvenimą, bet neieškokime šios nelaimės atpirkimo ožio.
Už tai, kas buvo ir dar bus,
Už ateities miražą!
Gražias dienas!
Gerus draugus!
Už viltį ir už drąsą!
Jaunystė – tai svajonės,
Tai – tikėjimas,
Tai – žygių troškimas,
Tai – lyrika ir romantika,
Tai – didžiuliai ateities planai,
Tai – visų perspektyvų pradžia.
Pakelkime taures už jaunystę!
Aš noriu šiandieną pakelti bokalą
Už širdies jaunystę, draugai,
Tai kas, kad nuo rūpesčių bąla
Ne vieno iš mūsų plaukai.
Jaunystė širdy nė menkiausios
Kertelės senatvei tegul neužleis
Ir minčiai degimo, ieškojimų kelias
Tegul dar plačiau atsivers!
Už jaunas širdis!
Gražus ir didelis yra gyvenimo namas.
Jame labai daug durų.
Ir kiekvienais metais vis atveri naujas ir naujas.
Štai Tu atvėrei 50-tą savo gyvenimo kambarį.
Tad ir šiandieną šypsokis, o visą gyvenimą būk laimingas…
Visi jau visko palinkėjo: laimės, meilės, pinigų, džiaugsmo.
Bet niekas jums nepalinkėjo ir juodo gyvenimo.
O juodas gyvenimas tai: kad jus visada per šventes valgytumėte tik juodą duoną.
Kad ilsetumėtės tik prie juododsios jūros ir kad visada važinėtumėte tik su juodu mersedesu.
Pirmaisiai metais po vestuvių kalba vyras, o moteris jo klausosi.
Antraisiai metais kalba moteris, o vyras jos klausosi.
Trečiaisiais metais jie abu kalba, o kaimynai klausosi.
Tad palinkėkime jauniesiems, kad jiems netrūktų temų kalbėtis, o kaimynams nesibaigtų kantrybė klausytis.
Būkite tuo, kas esate:
Gražūs, tyri, dar nepraradę vaikiškumo.
Būkite lyg muzikos garsai:
Švelnūs, guodžiantys kiekvieno širdį.
Būkite žvaigždėmis, randančiomis kelią į gėrį.
Būkite žmonėmis – mylinčiais vienas kitą!
Piršlybų menas. Jaunuolis atvyko pas turtingą ūkininką piršlybų. Su mylimąja jis jau buvo susitaręs, liko pakalbėti su tėvais. Pokalbis vaikinui buvo sunkus. Iš susijaudinimo jis peiliuku drožė lazdelę, kurią laikė rankose. Ūkininkas klausėsi būsimo žento ir įdėmiai sekė jo judesius. Tasai drožė ir drožė, kol iš lazdelės nieko nebeliko. Merginos tėvas ir sako:
– Vaikine, matau, kad tamsta pasiturintis ir esate neblogos išvaizdos… Bet dukters už tamstos neišleisiu. Jeigu iš lazdelės būtum ka nors išdrožinėjęs ar išdrožęs, abejonių man nekiltų. Tačiau tamsta lazdelę nieku pavertei. Tai tamsta vėjais paleisi visą mano turtą, kurį esu sukaupęs. Iššvaistęs viską, šeimą elgetomis paleisi. Aš tiksliai nustačiau tavo charakterį.
Tad pakelkime taures už tikrą piršlybų meną ir nepasikliaukime savo jėgomis, kad mažmožis nesužlugdytų gerų ketinimų. Už piršlius!
Paukščiai turi sparnus, bet neturi svajonių.
Žmonės turi svajonių, bet neturi sparnų…
Išgerkim, kad visos svajonės turėtų sparnus!
Valtyje plaukioja vyras ir moteris. Antrą dieną plaukioja tas pats vyras, bet kita moteris. Trečią dieną – tas pats vyras, bet kita moteris.
Tad išgerkime už pastovius vyrus ir nepastovias moteris.
Princas pamilo princesę. Karalius, kaip meilės ženklą, įsakė princui atnešti motinos širdį. Princas nužudęs motiną ir išėmęs širdį išskubėjo pas karalių. Beskubėdamas suklupo ir išmetė motinos širdį. Tada širdis švelniai paklausė:
– Ar neužsigavai, sūnau?
Pakelkime taures už motinų širdis, kurios niekada nepamiršta savo vaikų.
Jeigu norite būti laimingi savaitę – auginkite gęles,
Jeigu norite būti laimingi metus – auginkite medžius,
Jeigu norite būti laimingi visą gyvenimą – auginkite vaikus.
Tad pakelkime taures už ilgą ir turiningą jūsų šeimos gyvenimą, kuriame būtų ir gėlės, ir medžiai, ir vaikai!
Galima turėti daug pinigų, bet jie neatneš laimės.
Už pinigus galima nusipirkti lovą, bet ne jos šilumą.
Už pinigus galima nusipirkti žmogų, bet ne jo meilę.
Tad linkiu, kad jus turėtumėte ir pinigų, ir laimės, ir šilumos, ir meilės.
|
|