|
Jaunuolis afganas vedė gražią dorą žmoną. Pirmąją vestuvių naktį liepė tarnui palaikyti žibintą. Kiek jaunavedys besistengė, tačiau niekaip negalėjo susidoroti su vedusio vyro pareiga. Tuomet jis atsikėlė ir pasiūlė tarnui pabandyti, o pats ėmė jam žibinti. Tuomet šeimininkas skėlė tarnui skambų antausį šaukdamas:
– Niekše! Štai kaip reikia žibinti!
Pakelkime taures, kad žibintas būtų laikomas tinkamai!
- Ar žinote kaip atsirado krepšinis? Kartą, senovėje, dievas sukūrė krepšinio lanką. Ir įtaisė jį ant paties aukščiausio kalno. Lankas buvo taip aukštai, kad niekas neįstengdavo įmesti į jį kamuolio. Bet kartą vienas narsus lietuvis įsibėgėjo, pašoko, pakilo aukštai aukštai, taip aukštai, kad beveik pasiekė saulę, ir metė kamuolį. Bet kadangi aukštai saulė šviečia labai karštai, narsusis krepšininkas apdegė ir taip atsirado negrai, kurie krepšinį žaidžia geriau už lietuvius!
Tad išgerkime taurę už tai, kad laimėtume, nenudegdami saulėje!
Du gaidžiai susimušė kieme ir vienas nugalėjo. Jis užskrido ant stogo ir ėmė girtis savo jėga ir vikrumu. Gyrėsi ir save garbino vis garsiau ir garsiau. Staiga atskrido erelis, čiupo gaidį ir jį nusinešė.
Tad išgerkim už tai, kad jėga ir kuklumas visada gyventų drauge!
Žmogui protas duotas tam, kad jis protingai gyventų, o ne tam, kad matytų, jog kvailai gyvena.
Išgerkime, kad turėtume ne tik geras akis!
Paukštis stiprus – sparnais, o žmogus – draugyste, tad branginkime tai kas šalia mūsų – tikrus draugus!
Mama tvarkosi, įeina duktė ir sako:
– Mama, negaliu žiūrėti, kaip tu vargsti. Einu į diskoteką.
Tad pakelkime taures už geraširdes dukreles.
Tuk tuk… Kas ten? Giltinė! Na ir kas? Na ir viskas…
Pakelkime tostą, kad niekada neateitų giltinė.
Viena storulė, kreipdamasi į burėją, paklausė:
– Sakyk, ar man suliesėti, ar ir toliau dar pilnėti?
– Kuo daugiau gero žmogaus, tuo geriau… Ir priešingai – kuo mažiau blogo žmogaus, tuo irgi geriau. Spresk pati.
Tad pakelkime taures už tas moteris, kurioms Dievas už gerumą siunčia pilnumą.
Kartą susiginčijo Meilė ir Ištikimybė, kuri iš jų žmonėms reikalingesnė.
– Aišku, aš esu reikalingesnė – sako Meilė.
– Ko vertas būtų gyvenimas be manęs?
– O ko verta Meilė be ištikimybės?
– Prieštaravo šioji.
– Vaikeliai, – įsikišo Fantazija.
– Jeigu manęs nebūtų ir judviejų nebūtų.
Tad pakelkime taures už Fantaziją.
Vienas asilas apsimetė liūtu. Užsimetė ant savęs liūto kailį ir ėmė išdidžiai vaikščioti. Iš tolo jis ėmė kelti baimę, net privertė bėgti avių bandą. Bet papūtė stiprus vėjas, kailis nukrito ir apgavystė išaiškėjo. Žvėrys užpuolė asilą ir sumušė.
Pakelkime bokalus už tai, kad nebūtume nei liūtais, nei asilais, o išliktume patys savimi!
Ramybė – ideali sielos būsena, tačiau judėjimas – amžinasis gyvybės variklis!
Tad pakelkime tostą už tuos, kurie dar nepavargo!
Ne kartą žengs ruduo pilkais arimais,
Ilsėsis žemė po speigų skara, –
O mes visi, jaunystę prisiminę,
Ilgėsimės, kad buvo ji trumpa.
Pakelkime taures už prabėgusią jaunystę!
Sakyti tostą malonu,
Kai šitiek vyrų ir žmonų
Gražiai susėdę poromis,
Ir vyrai žvilgsniais renka mis.
Ak, tikrą žavesį pamatę,
Jie skelbia Mis – JUBILIATĘ!
Neliūdėkite prabėgusių dienų –
Jų praeitis dar niekam negrąžino.
Nors būta jų kaip kūdikis švelnių,
Svaiginančiai gilių kaip taurė vyno.
Pakelkime taures už prabėgusias dienas!
Tegul garbingas jubiliejus
Naujų jėgų širdy pasės
Ir pakylės, lyg laisvas vėjas,
Ieškot gyvenimo žvaigždės.
|
|