|
Viena moteris pareiškė, kad ji namuose laiko tris padarus, kurie jai atstoja vyrą.
Tai: šuo, kuris visą dieną loja ir purvino mis letenomis primindžioja grindis; papūga, kuri be perstojo keikiasi, ir katinas, kuris per naktis, velnias žino kur, valkiojasi.
Tad pakelkime taures už moteris, kurioms vyro niekas atstoti negali!
Kai Dievas, sukūręs pasaulį, pamatė, kad žmogaus protui yra nesuvokiama jo didybė ir grožis, jis nusprendė sukurti pasaulio miniatiūrinį atvaizdą – moterį. Tam jis panaudojo mažiausiai reikalingą Adomui kaulą – jo šonkaulį. Jos krūtys – du žemės pusrutuliai. Akys – dangaus žydrynė, apšviesta saulės kaitra, žvaigždžių šviesa ir sidabriniu mėnulio spindesiu. Jos galvą papuošė vilnijančiais bangomis plaukais. Visą liauną ir harmoningą figūrą apgaubė nakties paslaptimi ir dienos aiškumu. Į jos širdį sudėjo visas gėrio ir blogio rūšis.
Nuo to laiko vyras suradęs moterį, atranda visą pasaulį ir turi galimybę pažinti jo paslaptis.
Tad pakelkime taures už mūsų atrastus pasaulius ir sėkmingą paslapčių tyrinėjimą.
Vienas žurnalas paskelbė konkursą – “Koks yra idealus vyras?”
Pirmąją vietą laimėjo skaitytoja, atsiuntusi tokį atsakymą:
– “Idealus vyras yra tas, kuris tiki, kad turi idealią žmoną.”
Tad pakelkime taures už idealias žmonas ir idealius vyrus!
Kiekvienas iš mūsų esame kaip siūlas gyvenimo gobelene. Tačiau vieni siūlai gobeleno piešinyje yra blankūs ir neryškūs, o kiti, atvirkščiai – palieka ryškius, iš tolo matomus dygsnius.
Pakelkime tostą už ryškiuosius!
Degtinė tinka ir moterims, bet ji subalansuota vyrams. Moterys, neieškokite stiprios degtinės – ieškokite stiprių vyrų, kurie yra subalansuoti jums!
Tad pakelkime tostą už teisingą moterų pasirinkimą!
Vaikinas nusprendė vesti savo išrinktąja ir jai pasipiršo. Mergina sutiko, bet tik su viena sąlyga:
– Kartą per metus vienai dienai turėsi mane išleisti ir nieko neklausinėti.
Vaikinas sutiko. Netrukus jie sukūrė šeimą ir gyveno gražiai ir laimingai. Tačiau, kaip ir buvo sutarę, kartą per metus žmona išeidavo visai dienai. Metams bėgant, vyro smalsumas nugalėjo ir jis pasekė žmoną. Ir ką gi jis pamatė?
Žmona atėjo į mišką, pavirto gyvate ir ėmė šnypšti. Ir taip visą dieną ji šliaužiojo po mišką ir šnypštė.
Tad pakelkime taures už tai, kad visų mūsų žmonos šnypštų tik vieną kartą per metus ir tai tik miške!
Populiarumą galima palyginti su lynu, ištemptu tarp dviejų iškyšulių virš bedugnės. Balansuojantis ant jo negali nei suklysti, nei apsvaigti.
Tad pakelkime tostą už einančiųjų šlovės lynu pusiausvyrą ir tvirtą žingsnį!
Teiginys, jog raumenų masė atvirkščiai proporcinga smegenų vingių tankiui, gaji kaip tarakonas.
Ačiū Dievui, yra išimčių…
Pakelkime tostą už tas išimtis!
Vieno medžiotojo gyvenimo svajonė buvo pagauti juodsidabrę lapę. Jis skersai ir iš ilgai išvaikščiojo visus miškus, kalnus, tarpeklius ir brūzgynus, bet įgyvendinti svajonės vis nepavykdavo. Metai bėgo, medžiotojas vis mažiau turėjo jėgų. Teko tenkintis medžiokle šalia namų esančioje giraitėje. Ir vieną dieną, visai netikėtai, toje giraitėje jis pagavo ilgai išsvajotąją juodsidabrę lapę. Medžiotojas, apsvaigęs iš laimės, paklausė lapės:
– Kur gi tu slėpeisi? Aš ieškojau tavęs visą gyvenimą…
– O aš visą laiką gyvenu čia, šioje giraitėje, – atsakė gražuolė lapė.
Taip jau būna, žmogau, kad net visą gyvenimą pašventus ieškojimams, atradimui prireikia tik vienos akimirkos!
Tad pakelkime taures už moteris, kurios šiandieną yra šalia mūsų ir už tas akimirkas, kada suradome vienas kitą!
Ar žinote kuo skiriasi tikrovė nuo pasakos?
Pasaka – kai jaunikaitis veda varlę, o ji, pasirodo, beesanti karalaitė. Na, o tikrovė – kai viskas atvirkščiai.
Tad išgerkime už tai, kad mūsų gyvenimas būtų panašus į pasaką!
Žygiavo kartą per pasaulį trys keliautojai. Užklupo juos naktis ir jie pasibeldė į vieno namo duris prašydami nakvynės. Prie durų priėjęs šeimininkas paklausė:
– Kas ten?
– Mes esame Sveikata, Meilė ir Turtas. Priimkite mus nakvynei.
– Su malonumu priimčiau, bet turime tik vieną laisvą lovą. Eisiu su šeima pasitarsiu, kurį iš jūsų priimti.
Serganti motina norėjo priimti Sveikatą. Žmona norėjo Turto, o dukra pageidavo Meilės. Kol šeima tarpusavyje ginčijosi, keliautojai išnyko naktyje…
Tad pakelkime taures už tai, kad mūsų namuose visada ne tik svečiuotųsi, bet ir gyventų ir Sveikata, ir Meilė, ir Turtas!
Už jus! Kad laimė gėlėmis žydėtų
Po Nemuno, Neries dangum žvaigždėtu!
Už šviesų kelią! Platų uostą!
Jaunieji, leiskite pakelti Meilės tostą!
Naujus metus sutikim laimės tostais!
Senųjų nuoskaudas nuplaukim šampanu!
Gyvenimas prabėga šuoliais…
Linkiu, kad laimė eitų pamažu!
Už Naujuosius metus!
Žalia varlė šliaužia geležinkelio bėgiais. Staiga pralekia traukinys ir nukerta jai kojas. Nušliaužia varlė į krūmus ir mąsto:
– Gražios buvo kojytės, reikėtų grįžti ir pasiimti.
Varlė tik nušliaužė ant bėgių ir pralėkdamas traukinys nukerta jai galvą.
Pakelkime taures už tai, kad neprarastume galvos dėl gražių kojyčių.
Saulė moterį nurengia iki maudymosi kostiumėlio.
Tad išgerkime už tai, kad vyrai būtų karštesni už saulę.
|
|