Sveikinimai.lt

Tai atsitiko labai seniai. 1260 metais prieš Kristaus gimimą kilo Trojos karas dėl to, kad Trojos karalaitis Paris pagrobė Spartos karaliaus Menelajo žmoną gražuolę Eleną. Menelajas ir jo brolis Agamemnonas pasikvietė į pagalbą kitus achajų karalius su dideliu laivynu ir apsupo Troją. Po dešimties apsupties metų Troja buvo užimta.
Likę gyvi Trojos gyventojai su laivyno likučiais patraukė ieškoti naujų vietų, kur galėtų apsigyventi. Keliolika metų jie plaukiojo jūrų pakrantėmis, bet visos jos buvo apgyvendintos. Vieną dieną jūrų klajokliai priplaukė prie kažkokio negyvenamo kranto ir apsistojo. Išvargusios moterys prašė vyrų, kad jie čia visam laikui pasiliktų, tačiau karingai nusiteikę vyrai tarėsi rasią geresnių vietų.
Kartą, kai laivai stovėjo pakrantėje su išmestais inkarais, vyrai patraukė į artimiausią girią medžioklėn. Susirinkusios moterys nutarė padaryti galą klajonėms. Jos padegė laivus. Kai šie virto liepsnojančiais fakelais, moterys išsigando. Jos laukė vyrų keršto ir jau apraudojo savo paskutinias gyvenimo valandas. Staiga iš būrio išsiskyrė jauna graži mergina ir tarė:
– Yra išsigelbėjimas! Kai vyrai grįš, prišokite prie jų ir apkabinkite! O kai prasižios bartis, jų lūpas užspauskite savosiomis lūpomis. Taip moterys ir padarė. Toks aistringas lūpų susiliejimas labai patiko vyrams ir jie amžiams pamiršo kerštą.
Tad pakelkime taures už moteris, kurių lūpos skirtos ne barniams, o malonumams.

Dvi draugužės kalbasi:
– Aldute, tikiuosi, jog tu niekam nepasakysi, jog aš susitikinėju su Rolandu.
– Aišku, ne. Brangioji, aš nežinojau, kad tai paslaptis.
– Bet man Audronė pasakojo, kad tu pasakei jai paslaptį, kurią aš anądien pasakojau ir labai tavęs prašiau, kad niekam jos nepasakotum.
– Na… Tiesiog žodžių nerandu. Na, ir pletkininkė ta Audronė. Kai aš jai pasakojau tą paslaptį, jai aiškiai pasakiau, jog ji tau nesakytų, kad aš jai pasakojau.
– Gerai, gerai. Bet tu jai nesakyk kad aš tau sakiau, jog ji pasakojo ir išdavė paslaptį.
– Man Audronė pasakojo, kad tu ruošiesi sugrįžti pas savo buvusį vyrą. Ar tai tiesa?
– Tiesa. Bet niekam nepasakok. Tebūnie didžiausia paslaptis. Ar žinai, kodėl aš noriu pas jį sugrįžti? Negaliu pakęsti, kad tas mano širdžiai nemielas vyras be manęs laimingai gyvena.
Pakelkime taures už moteris, kuriančias paslaptis. Tačiau ir didžiausia jų paslaptis greitai sužinoma, tiktai pati moteris palieka mums paslaptinga.

Prieš damą stabtelėjo vaikinas ir tarė:
– Jūsų vardas Gražina.
– Tikrai, mano vardas Gražina. Bet aš jūsų nepažįstu.
Jaunuolis pasižiūrėjo jai į akis ir nusišypsojo:
– Aš jūsų taip pat nepažįstu. Jūs mane matote pirmą kartą. Bet aš žinau jūsų vardą.
– Kokiu būdu jūs jį sužinojote?
– Dar daugiau, – tęsė vaikinas, – aš žinau, kad jūs ištekėjusi ir jūsų vyro vardas Stasys. Jūs turite vaikų. Tiesa?
– Tiesa! – patvirtino moteris.
– O vakar jūs visą dieną skalbėte, lyginote…
– Vadinasi, jūs gyvenate kaiminystėje.
– Visiškai ne. Aš pirmą kartą atvykau į šį miestą. Šit bilietas.
– Iš kur jūs viską žinote? – stebėjosi moteris.
– Tai mano paslaptis. Jūsų vyras dirba vienoje įstaigoje su ponu Vaškiu. Šis taip pat vedęs. Jo žmona blondinė ir nusipirko suknelę, kuri jai visiškai netinka.
– Jūs, matyt, pažįstate ponią Vaškienę…
– Ne, aš jos niekada net akyse nemačiau… Bet grįžkime prie jūsų. Prieš aštuonerius metus jūs ištekėjote. Jūsų sesuo norėtų ištekėti, jeigu atsirastų toks kvailys, kuris ją vestų.
– Viešpatie, kažkas panašaus į stebuklą.
– Aš ir esu stebukladaris!
Jaunuolis plačiai nusišypsojo ir prisipažino, jog nenori vienas naudotis šiuo menu. Ir jeigu tik ji panorėtų, galėtų išmokti atskleisti kitų paslaptis.
– Ir aš galėčiau sužinoti netgi nepažįstamų žmonių gyvenimą? – stebėjosi moteris. – Ką aš turiu daryti?
Jaunuolis tyliai jai pasakė:
– Turite daryti tą patį, ką ir aš. Prieš dešimtį minučių aš stovėjau greta jūsų autobuse ir išklausiau viską, ką jūs pasakojote savo draugei.
Tad pakelkime taures už nenorinčiuosius klausytis svetimų išpažinčių.

Pasiklausykite, ką byloja sena indų legenda. Visagalis paėmė rožės šviežumą, medžio lapo lengvumą, persiko žiedo aksominį švelnumą, alyvų žiedų žvilgesį, rasos ašarėlę, saulės spindulio šypseną, pavasario vėjelio nepastovumą, povo pasipūtimą, kregždės skrydžio grakštumą, kiškio baigštumą, pūko lengvumą. Prie viso to pridėjo deimanto kietumą, medaus saldumą, tigro žiaurumą, kėkšto rėksmingumą, balandžio burkavimą, liepsnos karštį. Viską suplakė ir iš viso to išėjo moteris. Šit kodėl ji nuostabi ir nepakartojama.
Tad pakelkime taures už nuostabų kokteilį.

Mergina paprašė klebono, kad jis priimtų jos amžinosios skaistybės įžadą.
– Dar palauk metelius kitus, – patarė klebonas. – Jeigu sugalvosi ištekėti, tik bėdų prisidarysi.
– Klebonėli, jeigu mano akis stums į nuodėmę, išdursiu ją, jei ranka, – nukirsiu, jei lūpos, – nupjausiu… Prisiekiu visais šventaisiais, aš niekada netekėsiu ir amžinai būsiu skaisti!
Matydamas tokį tvirtą pasiryžimą klebonas neprieštaravo ir atliko reikiamas apeigas. Praslinko metai. Mergina ateina pas kleboną ir maldauja panaikinti skaistybės įžadą, nes norinti ištekėti.
– O ką tu Viešpačiui Dievui esi pažadėjusi? – rūsčiai klausia sielų ganytojas.
– Tai kad jau, klebonėli, nėra nei ką rauti, nei ką pjauti… visas kūnas, klebonėli, užsiliepsnojo!
Tad pakelkime taures už liepsnojančias moteris!

Senais senais laikais tolimojoje Indijoje gyveno galingas padišachas ir turėjo tris žmonas. Ir dar valdovas turėjo žynį, kuris jam spėdavo ateitį. Kartą rūmų šeimininkas pasikvietė orakulą ir jam tarė:
– Tu ilgai gyveni mano rūmuose, bet dar nė karto man neišpranašavai nieko blogo. Todėl aš panorau apdovanoti tave. Pasirink bet kurią iš mano žmonų.
Žynys prieina prie pirmosios valdovo žmonos ir klausia:
– Sakyk man, moterie, kiek bus du kartus du?
– Trys! – atsakė paklaustoji.
Antroji žmona į tą patį klausimą atsakė:
– Keturi!
– Kokia ekonomiška pirmoji žmona! – pagalvojo žynys. – Ir kokia protinga antroji valdovo žmona.
Trečioji žmona į tą patį klausimą atsakė:
– Penki!
O ši labai dosni! – pagalvojo žynys.
Kaip manote, kurią padišacho žmoną pasirinko žynys?
– Ne, jūs neteisūs! Žynys pasirinko pačią gražiausią žmoną.
Tad pakelkime taurę, mieli bičiuliai, už mūsų gražias moteris, sėdinčias prie šito stalo.

Kartą moteris skaičiavo pinigus. Netyčia ėmė ir iškrito dešimties centų moneta. Šiek tiek pariedėjusi ji įkrito į grindų plyšį. Moteris pabandė ištraukti pinigėlį, tačiau niekaip nepavyko jo iškrapštyti. Buvo galima išimti tik atplėšus grindis. Tačiau dėl tokio menkniekio negi lupsi jas! Bet gaila monetą palikti… Tada moteriškė į tą plyšį įgrūdo šimto litų banknotą. Aišku, dabar dėl tokių pinigų negaila ardyti grindų!
Tad pakelkime taures už moterų sumanumą!