127. Juokingi tostai

Joja, joja kunigaikštis Ceretelis, o kelio galo nesimato. Pavargo eiklusis žirgas, pavargo ir išalko raiteliai. Niekur nė gyvos dvasios… Nei nusipirkti ką nors valgomo, nei paprašyti. Staiga akyla kunigaikščio akis pastebi toli ant kalno išdidžiai bestovintį kalnų ožį.
– Nušausiu jį, – pagalvojo kunigaikštis, – išsikepsiu… Prisitaikė šaunuolis Ceretelis, prisimerkė… Paf! Ožys stovi ir net galvos nepakreipė. Nulipo raitelis nuo žirgo, gerai prisitaikė… Paf! Ožys stovi sau, tarsi suakmenėjęs. Priklaupia šaulys ant vieno kelio, gerai nusitaiko, primerkia akį… Paf! Ožys tik galvą kryptelėjo. Gyvas, vadinasi.
– Na palauk tu man! Pagalvojo kunigaikštis, atsigulė ant žemės, gerai, gerai prisitaikė, dar tvirčiau prisispaudė muškietą prie peties… Paf! Kalnų ožys pakreipė galvą ir ramių ramiausiai nužingsniavo savo keliu.
Tad pakelkime taures už tai, kad savo kely nesutiktume ožių!