|
Baltųjų rožių puokštėj padėka Jums,
Gerasis Daktare, gerasis stebukladary…
Manasis žodžių virpesys papuoš
Jus Gerumo ašara sudužusia manoj širdy.
Baltoji mano puokštė glaudžias prie chalato
Ir aš jaučiu, kaip spaudžiat man pečius…
Kol gydėte mane — širdis priprato
Ir padėkot ėjau lyg draugas eina į svečius.
Dėkoju, mano Daktare, Jums už sveikatą,
Už sugrąžintą man gyvybės raktą.
Ligoninė. Veidai saulėti personalo.
Jūs priverčiat pasveikti mus visus.
O Dieve, kaip pakviest prie švenčių stalo
Nors kartą iš ligoninės visus?
Pasveikę ir laimingi neužmiršim
Baltų palatų, slaugių, daktarų.
Jūs mūsų sieloj įžiebėte viltį,
Gyvenimu tikėti privertėt visus.
Ar padėka galėtų būti pilnos gatvės
Jums besišypsančių pažįstamų veidų?
Mes linkime sveikatos ir po taurę laimės!
Jus apkabinsim šiluma širdžių.
Balti chalatai, vaistai, lašelinės,
Operacinės, skausmas, daktarai…
Ligoninė skausmų pilna, bet viltys
Gyvena čia koridoriuos tikrai.
Atrodo angelas vilties plasnoja
Virš to, kuris nepakelia galvos,
Bet šiam pasauly jį šventai atstoja
Vien Daktarai… Ar būnat Jūs namuos?
Ligoninė, kurioj kasnakt nemiega
Ne skausmas, kur gyvena mumyse,
O gydančių mus šypsena saulėta…
Kada namuos pabūnat, nežinia?
Ar Jūs pavargot, Daktare? — vis klausiam.
Per veidą slenka nuovargio spalva.
Ir lyg vilties atsakymo mes laukiam,
Kad Jums neskauda nieko niekada.
Gerasis mano Daktare, aš Tau lenkiuosi.
Bučiuoju ir apkabinu karštai Tave!
Kad Tu žinotum, kaip aš sveikata džiaugiuosi
Sugrįžusia iš naujo pas mane!
Tu patikėk, kad negaliu dabar neverkti,
Kai pagalvoju apie nemigo naktis —
„Nevykėliu“ galėjo jau kažkas pasmerkti,
Bet Tu taip kantriai mane gydei vis.
Po nemigo naktų paraudę Tavo akys
Su viltimi vis žvelgė į manas akis…
Ir gėda buvo nepakilt, sudegt lyg žvakei,
Nors man atrodė, kad šalia mirtis.
Brangusis mano Daktare, aš Tau dėkoju
Už tai, kad plaka dėl žmonių Tava širdis,
Už tai, kad dėl visų sveikatą Tu aukoji
Grąžindamas tyras gyvenimo viltis.
Lyg obelų žiedai balta palatos lova
Gerumo pribarstyta iš akių —
Į nematytą širdgėlą, sveikatos godą —
Iš gydančiųjų rankų ir veidų.
O rūpestis, gyventi vėl mane prikėlęs,
Baltutę viltį pila link manęs,
Lyg gydyti atėjęs neštų purų sniegą
Įsupęs ligą į savas raukšles.
Minkšta išgydžiusio ranka paglosto
Paliegusį šešėlį manyje
Ir nesudėjęs naktį akių bluosto
Parklupdo ligą mano viltyje.
Būk sveikas, Gydytojau, nugalėjęs mirtį —
Neleidęs skausmui ir kančioms manęs pakirsti.
Kai pavasarį žydi alyvos,
Švyti žemė džiaugsmingais vaizdais.
Nepažinsit gal gatvėj išvydę
Tų, kur gydė, kai sirgot kadais.
Toks nematomas slaugančių darbas
Atsiranda kartu su liga.
Tai pavargęs gyvenimas kaltas,
Kad ištinka kažką negalia.
Į ligoninės baltą palatą
Mes atvykstam netekę vilties
Ir slaugytojų paprastą darbą
Jaučiam tarsi dalelę širdies.
Vis geriau, vis lengviau — Tu jau ne ligonis.
Ko slaugytoja šypsos, kas Jai?
Mums išeinant pro langą mojuoja.
Ačiū Jiems, kad pasveikom visai.
Gyvenkim ir mylėkime pasaulį!
Didžiuokimės tėvyne Lietuva!
Iškelkim laisvės Vėliavą į saulę
Ir būkime viena stipri šeima.
Senolių ir tradicijų takeliais
Vaikai žingsniuoja į svečias šalis
Ir jei dabar motulėms širdis gelia,
Tai jais didžiuosimės, kada sugrįš.
Mažais kūčiukais stalą ridinėję,
Užaugę ant drobinių patalų,
Baltais balandžiais gaudę dangaus vėją,
Jie nepamiršo mūs protėvių senų.
Šventoj Kalėdų laimėj vaikus supę,
Juos auklėję lietuviška dvasia,
Mes jų gyvenimams vis tiesėm upę,
Kad grįžt galėtų Nemuno vaga.
Uždainuok mano dainą, Tėvyne!
Nuplasnosiu iš džiaugsmo paukščiu…
Mano siela triumfuoja galybe —
Aš jaučiu tai širdies plakimu.
Stoviu aš ant aukščiausiojo skardžio —
Vienas žingsnis ne ten ir krentu.
Ir galiu nusiristi aš skradžiai,
Bet vis ieškau baltų debesų.
Už pečių man suklupus Motulė
Meldžia Dievą — žemyn nepaslyst —
Ir mintis audžia meilės drobulėm,
Tiesia taką į dangų pakilt.
Tu neverki, brangioji Motule,
Kai ant skardžio aš stoviu viena —
Neskraidys tie, kur lenkias suklupę,
Neskraidys jų sparnuota daina.
Aš siekiu mintim Viešpaties rankų
Ir degu širdim savo tautos —
Leisk pakilti paukščiu man į dangų
Dėl sparnuotosios sielos dainos.
Už laisvę kovoję ir himną giedoję —
Negalim Tėvynės negerbt.
Vaikus paaukoję, dainavę, svajoję —
Mes laisvėj nustojome verkt.
Laisvi ir galingi — vaikai mūs laimingi
Gėrėsis savąja Tėvyne.
Nuoširdūs, garbingi — lietuviai šlovingi —
Gyvens savo ainių didybe.
Gal kas nepatinka kai bėdos apninka,
Tad dirbki ir dar pakentėki.
Didžiuokis, lietuvi, nes laisvę mes turim —
Ir Dievo galybe tikėki.
Už laisvą rytojų, Tau, Drauge, kartoju —
Mes vėliavoj laisve plazdėkim!
Kaip gerai, mano mielas Drauguži,
Kad sulaukėm svajotų dienų,
Kada žydi lyg Laisvė gegužiai
Ir idėjų draugai vėl kartu.
Jau atėjo branda ir tos mintys
Tik svajonėmis buvę anksčiau.
Išsipildė — laisvais būti — viltys,
Kurios neš lyg paukščius vis aukščiau.
Būk laimingas, šypsokis, gyvenki —
Štai — mūs vartai puikios ateities!
Prieš gyvenimą galvą nulenkim,
Nes dabar mūs idėjos klestės.
Kaip gerai, mano mielas Drauguži —
Mūsų laisve pražydo gegužiai!
Ne dėl paradų gyveni
Ir ne dėl būgno ar trimito —
Todėl ir džiaugiasi širdis,
Kad Laisvės saulė mums nušvito.
Tu nepriklausomoj šaly
Ir pildos tai, ką tik svajojai.
Juk gimę mes gyvent vilty,
O gavom visą dangaus rojų.
Žinau, drauguži, tai vaikams
Ir anūkėliams iškovota,
Bet aš tikiu — visiems laikams —
Todėl kviečiu Tave į puotą.
Ne dėl paradų gyveni —
Lai Laisve džiaugiasi širdis!
Kas mums pasūdys vandenį rupia druska?
Kas gintarinėj taurėj laisve girdys kūną?
Gal žmogumi pavirtusi karti tiesa?
Gal sopuliai istorijos ir karo dūmų?
Žaizda kraujuoja mūsų žemės širdyje,
Sutrūkinėjęs saulės veidas trokšta gėrio,
Bet pasidažę juodą duoną mirtyje,
Mes išdavystėje gyvent ir mirt suspėjam.
Varinės maldos dūžta laiko varpuose,
O nuodėmingus klupdo Dievo meilės kelias…
Ir prakaitas po išmaldos skurdžia ranka
Skausmingai kiekvienam iš mūsų širdį gelia.
Paduok, tėvyne, žmogui duonos su druska —
Ne mirti gimė išmaldos vargi ranka…
Susisiausiu aš į Laisvės vėjo Šilką,
Suvyniosiu širdį vėliava sena,
Apkabinsiu Laisvės postamentą pilką,
Paprašysiu aš visų — lai bus tyla…
Nuogą sielą pasodinsiu ant suolelio,
Tarp benamių, lyg šaligatvis, plikų —
Noriu pamatyt, kaip laisvas laisvę vagia,
Manydamas, kad nėr aplink žmonių.
Apsižvalgęs alkanas, plėšrus — greit puolė:
Plėšė vėliavą, ieškojęs pinigų…
Bet juk Laisvė mūsų — kaip ir jis — varguolė
Dengė nuogą sielą vėliavos kampu.
Nelygioj kovoj benamis Laisvę draskė —
Karštas įtūžis jį vertė žvėrimi
Ir šaligatviais šaltais ją nuogą tąsė,
O Ji plakė mano sieloj širdimi.
Sau daužau krūtinę aš laisvoj statuloj,
Nes jaučiu, kaip plėšo, vogdami, mane,
Prievartauja Laisvės ir Tėvynės kūną —
Spardo mano širdį įtūžio skausme.
Slėpsiuos išsigandus aš už postamento —
Saugot garbę dėl Tėvynės privalau.
Nieks nebeišniekins, kad kažkas pasmerktų,
Jog budrumo dvasią laisvėj praradau.
Įbauginta, drebanti — maldaut nustoju,
Vėl nuo žemės seną vėliavą keliu —
Ištvermingą sielą vien šilkai užstoja:
Laisvėj — marmuro statuloje — tyliu.
Susisiautus aš į Laisvės vėjo šilką
Sau sušildžiau širdį dvasine kaitra
Ir palauksiu, kol laisvi lyg vėjai gimtų,
Plazdantys tėvynei vėliava šventa.
Susisiausiu aš į laisvės vėjo šilką
Ir palauksiu, kol laisvi lyg vėjai gimtų.
|
|