|
Kad laiminga būtum, daug nereikia.
Tik žiedais, žiedais žibuoklių pasidžiaugti.
Tik kažką į kelią išlydėti.
Tik kažkam gerumo po kruopelį išdalinti.
Kad laiminga būtum daug nereikia,
Kad tik būtų ką vardu pašaukt.
Vienatvė ieško kelionės draugo, neklausdama kas jis.
Kas to nesupranta, tas niekada nebuvo vienišas, o tik vienas.
Bet vienatvė yra pats nuostabiausias jausmas.
Vienintelis jos trūkumas yra tai, kad nėra su kuo tuo jausmu pasidalinti.
Jei pasiekčiau aš tave laikyčiau tave užrakintą savo širdyje.
Jie pasiekčiau aš tave niekada nepalikčiau tavęs vienumoje.
Jei pasiekčiau aš tave visada būčiau drauge.
Aš žinojau, kad tave myliu dar mums prieš susipažįstant…
Aš žinojau, kad aš tave pamilsiu prieš tai, kai tu man pažvelgsi į akis.
Tu buvai mano svajonė, kuri tapo realybe.
Aš žinau, kad tau kyla klausimų ir tai atrodo kvaila, bet tai tiesa.
Gera žinoti, kad kažkur pasaulyje yra artimas širdžiai žmogus.
Gera žinoti, kad jis niekada nenuvils ir neįskaudins.
Gera žinoti, kad jis visada padės ir išklausys.
Nesvarbu kiek toli jis yra, svarbu, kad jis yra.
Svarbu, kad žinau kas jis.
Svarbu, kad tu žinotum, jog toks esi.
Mylimas draugas ir širdžiai artimas žmogus.
Iki pasimatymo!
Rytai nuraudo.
Iki pasimatymo!
Dangaus ugny.
Retai, retai,
Mes vienas kitą matome,
Bet iki pasimatymo!
Ir buk rami.
Kartus likimas man ne svetimas –
Tu tą žinai.
Išsiskyrimas man ne svetimas –
Keliai suves.
O skirtą dalią rasime
Tik patys mes.
Tad iki pasimatymo!
Ir lauk manęs.
Gęsta baltos liepsnelių lelijos,
Laiškuose gęsta meilė mana,
O širdy pasilieka žarijos,
Ir kažkur pasismaugia daina.
Gal viena kartą vakarui atėjus,
Tu toli nuklysi parko takeliu.
Tu palenkus galvą prie balto beržo
Tyliai ištarsi, kad mylėt sunku.
Ar matei kaip skleidžiasi gėlė? Aš ne.
Ar matei kaip auga medis? Aš ne.
Ar matei pirmą ar paskutini lietaus lašą? Aš ne.
Ar matei gestančią žvaigždę? Aš ne.
Ar matei krentantį į jūrą negyvą paukštį? Aš ne.
Ar matei kaip nustoja plakti širdis? Aš ne.
Ar matei kaip į žmogaus širdį įsmeigiamas peilis. Aš ne.
Ar matei kaip žmogus verkia viduje? Aš ne.
Atrodo, nemaciau nieko… bet ar matei angelą žemėje?
Aš mačiau… TAVE
Laimės marškiniais kadais apvilkus,
Nutiesei artumo saitų tiltus.
Krikšto vandeniu aš apipiltas —
Niekada nesu sėkmės apviltas.
Stebuklingas Krikšto Sakramentas
Tavo įžaduose yra šventas.
Kad nebūčiau niekad vargo kentęs,
Neaplenk mieloji, jokioj šventėj.
Nuoširdžiai Tave myliu, Motule,
Už Krikštynų šventąją drobulę.
Kai ugniniai laivai horizonte liepsnoja
Ir saulėlydžių tylą užlieja tamsa,
Tai pajūrio smiltelės simfoniją groja
Taip, lyg vaikščiotų žemėje Dievo Dvasia.
Ir tą ugnį į žvakę Šventieji nuleidžia,
Kad uždegtų Dvasia Krikšto liepsną širdy.
Tegu meilę ir laimę Jūsų rankos mums skleidžia —
Dievo Dvasią pajutę švęsim Krikštą visi.
Vasarėja mūsų namuose,
Kada slenkstį numina Tava pėda,
Kada juokas nuskamba visai Šalia,
Nes tokia esi mums artima.
Vasara esi mūs širdyse,
Lyg gėlėta pieva ir skambi daina,
Lyg saulėta laumės paryčio malda
Angelo — mūs vaiko — sapnuose.
Iš dangaus žvaigždėto Tu atėjus —
Nuostabioji Krikšto Motinėlė.
Kas žiemužėj sūnų mūs globos? —
Angelas iš gėlių vasaros.
Šerkšno sapną rankose sūpuos
Angelas iš vaiko pasakos…
Tad iš rūmų nuostabios pūgos
Mūsų sūnui padainuok.
Karaliene būk baltos žiemos
Ir vaikystės laime Jį užklok.
Tavo vaikiškas mažas pasaulis,
Dar apgaubtas stebuklų skraiste,
Ir veidukas dar švyti kaip saulė,
Kai miegodamas šypsais sapne.
Auksiniai metų bokštai skambins garsiai,
Minėdami, kad Tavo amžiaus vidurys…
Bet juokiasi gyvenimas, palikęs teisę
Tą metų keistą klaidą ištaisyt.
Pavasariai žalieji nerimu prabėga.
Parskridę paukščiai vėl kažkur išskris…
Gyvenimo dienų žalia vilčių alėja
Krikšto Motulei laime lai nušvis.
|
|