Sveikinimai.lt

Atradau naują jausmą…
Gal meilę, gal skausmą?
Nenoriu būt viena…
Noriu prisimint tave.
Kai buvome mes kartu…
Tarp ąžuolų didžių.
Kaip džiaugėmės kartu,
Kai skausmą iškęsdavome kartu.
Ar prisimeni tai,
Kaip pykdavomės dažnai?
Tada norėjau atsiskirti,
Numirti…
Bet susitaikę mes abu,
Eidavome pirkt ledų,
Nenoriu prarast tavęs,
Nenoriu būt vieną,-
Sakydavau aš tyliai,
O tu duodavai man ranką,
Ir pasakydavai,
Mes būsime ilgai kartu,
Mane tai nuramindavo,
O tu dar pridėdavai,
Net danguje…

Yra kažkas ko laikas keist negali,
Ko neuždengia užmaršties skara.
Ir tas kažkas vadinasi MEILĖ,
Jei ji švelni, tyra, gera…

Jei tavos kojos nebūčiuotų šitos žemės,
Nereiktų ir manęs po šiuo dangum.
Naktim sapnuojasi tik tavo akys,
O ašaros pavirsta spindinčiu lietum.

Tu man brangus it saulės spindulėlis,
Ant delno snaigė tirpstanti pirma.
Tik dėl taves pražydo gėlės,
Tik dėl tavęs ir aš lyg šiol gyva…

Pabudo pievos, gojai, miškai,
Taip gera širdyje pajaust tave.
Einu aš atvira širdim į viską
Ir nebijau aš atiduoti tau save.
Priglausk mane prie savo begalybės
Ir niekada nebepaleisk.

Myliu Tave ir jaučiuosi laiminga vien tuo, kad Tu esi.
Tikiu viskuo ką pasakai vien dėl to, kad tai pasakai Tu.
Visada išsišiepus iki ausų vien dėl to, kad Tu esi.
Ir niekada nebuvau tokia laiminga kol nesutikau Tavęs.

Kai skausmas žiaurus
Tavo širdį suspaus,
Nesiskųski žmonėms,
Jie tavęs neužjaus,
O kai laimės žvaigždutė
Tau suspindės,
Nesigirki žmonėms,
Nes jie Tau pavydės.

Su gandrais ir su lapais kartu
Išėjai tu tada išėjai.
Išėjai tu nakčia, išėjai paslapčia
Nežinau, kur ieškoti tavęs.

Ir paklausiau aš tyliai gandrų
Ir paklausiau aš tyliai klevų.
Gal matė gandrai, gal regėjo klevai
Vėlų rudenį, kai tu išėjai.

Ir atsakė man tyliai gandrai,
Sušlamėjo man tyliai klevai.
Juk jinai taip arti, juk ji tavo širdy
Tai kam ieškai tu jos taip toli.

Vai aš eisiu, nueisiu prie upės
Prie upelio šaltinio giliausio.
Ten aš lauksiu tavęs, ten ilgėsiuos tavęs
Vėlų rudenį gal tu ir sugrįši.

Nebijok žaizdų – jos užgyja,
Nebijok skausmų – jie praeina,
Nebijok mirties – ji neišvengiama,
Nebijok meilės – ji būtina.

Netgi usnys žydi ir kvepia
Patikėk moku būt gera.
Susapnuok mane švelnią ir gražią
Gal tokios ir tikrovėj nėra.

Netgi akmenis lietus pratašo
Aš stipri ir kantri, patikėk…
Ir išsaugok gerumo nors lašą,
O tada jau praeik arba mylėk.