|
Baltas rožių krūmas tau kasas supins,
O daina lakštučių tau mane primins…
Niekada nenustok šypsotis, net kai tau liūdna…
Kas nors gali įsimylėti tavo šypseną…
Gali būti, kad tu šiame pasaulyje tik žmogus,
Bet kam nors tu – visas pasaulis…
Neeikvok laiko žmogui, kuris netrokšta praleist jo su tavim…
Neverk, kad kas nors baigėsi, nusišypsok, kad tai apskritai buvo…
Nedėk šitiek pastangų, patys geriausi dalykai atsitinka netikėtai…
Tave myli ne už tai kokia(koks) esi, o kokie visi yra būdami su tavimi…
Draugystė dažnai perauga į meilę, bet meilė į draugystę – NIEKADA…
TU Mano gyvenime:
Mano oras.
Mano vanduo.
Mano saulė.
Mano švieselė.
Mano brangaakmenis.
Mano deimantas.
Mano lobis.
Mano turtas.
Mano perlas.
Mano žvaigždutė.
Mano rožė.
Mano ramunė.
Mano tulpė.
Mano saulėgrąža.
Mano žibutė
Mano vyturėlis.
Mano vieversėlis.
Mano drugelis.
Mano plaštakė.
Mano žuvėdra.
Mano žiburys.
Mano dovana.
Mano mielūmas.
Mano gražuolė.
Mano šypsenėlė.
Mano draugė.
Mano vaivorykštė.
Mano saulėlydis.
Mano visas pasaulis!
Šią naktį pabūsiu tavo angelu,
Paguosiu, jei bus liūdna – apklosiu,
Jei bus šalta, prie tavęs gulėsiu,
Ir į gražius sapnus pakviesiu…
Imk šypseną ir dovanok tam, kuris jos niekada neturėjo.
Paimk saulės spindulį ir nešk jį į nakties vidurį.
Atrask šaltinį ir atgaivink tą, kuris yra nukritęs į dulkes.
Paimk ašarą ir padėk ant veido tam, kuris niekada neverkė.
Paimk drąsą ir įdėk į tą sielą, kuri nemoka kovoti.
Paimk gyvenimą ir papasakok tam, kuris nesupranta.
Atsiverk vilčiai ir gyvenk jo šviesoje.
Imk gerumą ir padovanok tam, kuris nemoka daryti gero.
Atrask meilę ir padaryk, kad ji augtų žemėje.
Te pildosi norai,
Kad širdis mylėtų,
Kad svajonės nenurimtų,
Kad metai neskubėtų,
Kad švelnumas lūpomis kalbėtų,
O neapykanta tylėtų…
Aš kaip rūkas… Tu nežinai kada pakilsiu,
Kada nusileisiu… Kada pajausi, kada pramiegosi…
Bet tu visada jauti, kad aš esu šalia.
Net jei mus tūkstančiai mylių skirtų,
Džiaugiuosi, kad tave pažįstu.
Nes žmogų kaip tu pamiršt sudėtinga,
Galbūt dėl to, kad esi kažkuo ypatingas…
Pražydo, pasklido žiedai po laukus,
Ir pievas išpynė margai.
Aš skinsiu, tau pinsiu rausvus vainikus,
Žydėsi, kaip žydi laukai!
Vienintelio dalyko žmogus neįstengia pakeisti, pagerinti ir reformuoti – kaip tik to, kas jame didingiausia – meilės. Ji buvo pradžioje bus ir pabaigoje, gimė su pirmuoįu žmogiškosios širdies tvinksniu, išnyks su paskutiniu paskutiniojo žmogaus atodūsiu…
Kiekvieną naktį sapne aš matau tik Tave,
Tavo rankos švelniai apkabina mane.
Alsuoji į veidą ir tyliai snabždi, kad nori būti su manimi.
Kaip būna gera, kai tai sakai, gaila, kad tikrovėj to nedarai…
Tikram idealistui širdis nurodo ką reikėtų daryti, o protas pataria kaip tai padaryti.
Daug buvo tų, kuriuos mylėt galėjau,
Bet neišdegė širdies aistra.
Ir dar kartą pastebėjau,
Kad tokių kaip Tu daugiau nėra.
Myliu tave, myliu labai,
Mylėk mane, ir bus gerai…
|
|