|
(Kvietimas)
Kviečiu visus į savo Jubiliejų,
Svajoju dūkti, siausti, šokt…
Šampaną gersite atėję
Ir nereikės Jums tostų suokt…
Fanfaros, būgnai ir trimitai,
Orkestras, muzika tranki…
Gimtadienio žvaigždė nušvito
Todėl ateikite visi.
Kviečiu visus į savo Jubiliejų —
Jums metų nereikės skaičiuot…
O kiek pamiršt jų negalėjot —
Tiek kartų teks mane bučiuot!
Kai šimtas metų beldžiasi į širdį
Galit plačiai duris atidaryti —
Tai giminė ateina apkabinti
Ir ąžuolų vainikais padabinti.
Laimingas būkit, mūsų Šimtameti!
Priimkit kuklias dovanas ir rožes.
Mes norim dėmesiu Jus šiandien lepint
Ir apipilt gražiausiais širdies žodžiais.
Kai šimtas metų Jums vis teikia jėgą,
Tai mums dejuot ir pasiguosti gėda.
Lai triumfo jausmas Jums sveikatą lieja —
Nusišypsokit Šimto Jubiliejui.
Vandenynui Jūsų praeities —Jubiliejaus šventė ir garbė!
Daug pasiekusiam — didi šlovė ir balti laivai svaigios minties.
Linkim ir toliau sėkme tikėt, nes tarp laimės ir sunkios lemties
Buvot nešamas sraunios tėkmės mums jauniems suteikt vilties.
Jūs stiprus lyg žaibas virs audrų, kilote virs negandų baisių.
Auklėjot nepaprastus vaikus, pasirėmęs į gerus tėvus.
Linkim laimės Jums nepaprastos, o tiktai tyros, doros, tikros,
Kur priglaustumėt ir jaunus mus, trokštančius vien žmogiškos globos.
Nebijok, jaunystė neišeina —
Prasidės tik vasara tikra.
Kai gyvenimas per lauką eina
Tarsi šienpjovys šalia Tavęs.
Nebijok, vaikai dar neužaugo…
Jie baltų ramunių žieduose —
Ten Tavosios meilės medų saugo,
Nuostabaus likimo laukuose.
Nebijok, nes nepritrūks sveikatos
Tau darbuotis taip kaip niekada
Ir nerasi “pagalių” Tu “ratuos” —
Grįžulas pames juos danguje…
Keturiasdešimtmetis žvaigždynais lekia…
O jau tie penki… laikys Tau šventės žvakę!
Lyg pavasario upė išsiliejus krante
Tau gyvenimo potvynis plūsta ir plūsta:
Tai jaunystės miražais, tai visatos erdve.
Tai fantazijų skliautais, kur siekių netrūksta.
Ši bekraštė gelmė tarp garbės ir likimo
Traukia Tavąjį laivą nematyto pažint.
Pasirinkti Tau leista tarp laimės kūrimo
Ir galėjimo viską beprasmiai pamint…
Te lemtingosios jėgos niekada neapleis
Ir jaunystės svajonės dabar išsipildo.
Lai su metais į širdį dvasingumas ateis,
O gyvenimo sielą — tiesa lai pagirdo.
Jei keturiasdešimt metų Tu statei Jaunystės uostą —
Tegu likimo vėjai Tavo laivą glosto.
Mes laukėm Tavo Jubiliejaus,
Lakštingalų gražioj giesmėj…
Metus kartu skaičiuot tikėjais,
Bet nebenorim skaudint Tau širdies.
Lai vyno taurėj skęsta dainos….
Mes būsime kartu, nors Tu toli.
Prabėga metai, viskas mainos,
Bet lai išliks širdis tokia pati.
Sveikinu su Jubiliejum, nors esu labai toli.
Pabučiuosiu lauko vėją ir atsiųsiu Tau glėby
Laisvę iš jaunystės sodų, audrų uostus ir laivus,
Kad pajaustum, kaip jie glosto Tavo blėstančius jausmus.
Aš bučiuoju Tavo ranką, ryto saulę Tau nešu,
Dovanoju meilės dangų bei švelnias mintis skiriu,
Kad gyventum ilgą amžių nenustodamas tikėt,
Jog atšventęs Jubiliejų dar ilgai gali mylėt!
Neišplėš jokie atstumai iš krūtinės man Tavęs,
Ir svajonės mūsų bendros niekada laivais neskęs.
Amžinos draugystės rankom aš Tave apkabinu
Ir linkiu beribės laimės bei prasmingų daug dienų!
Ak jaunyste, jaunyste,
Suklysta ir barta…
Nuodėminga paikystėm,
Bet ar tai pabaiga?..
Dūk, šėliok ir mylėki,
Kol nerūpi sapnai.
Žmonėmis Tu tikėki,
Kol žvaigždėti keliai.
Nemiegoki per naktį,
Šok, dainuok ir skambėk!
Visko turi pakakti —
Siautėt, dirbti, mylėt!
Pati svarbiausia mums atrodytų data,
Kada jau pasveriam gyvenime kažką:
Jau mokslai pabaigti — vaikų žaidimai!
Draugai kalti, kad santuokai lyg žūčiai gimėm…
Šalia štai sėdi uošvis, uošvė ir vaikeliai,
Žmona virtuvėje vėl puodams „karą“ kelia.
Ak trisdešimtmetis!.. Dar, rodos, neseniai
Mes patys buvome tarsi maži vaikai,
O štai dabar, nesustabdyt dūkimo —
Kelių vaikų — nenuoramų linksmų siautimo…
Tau bendradarbis plikas tuokart tostą kelia
Už Tavo išsvajotą laimės kelią.
Su trisdešimtmečiu! Tu viską jau turi!
Beliko laimės neprarast kely.
Ketvertukas duonos — tai dosnusis stalas.
Ketvirtis ąsočio — atgaivins Tave.
Ketvirtasis kampas — tai jau visas namas…
Ketvirta savaitė — darbų pabaiga.
Ketvirtis likimo — vandenyno kraštas.
Ketvirtis nuo šimto — tai pati pradžia.
Ketvirtis jaunystės — tai tik meilės pastas…
Ir toli už saulės visko pabaiga.
Mažas Jubiliejus Dvidešimt penktieji —
Lai šampanas liejas į lemties alėjas!
Kaštonų pumpuruos tokia švelni gyvybė
Tartum Jaunystės siela medyje gyvens…
Tai laimė suvešėjus žieduose mažytė —
Lyg iš šventyklos sauja gėlojo vandens.
Bet apkabink gyvenimą kaštono rankom
Ir gerk svajonių pieną sielos spinduliais.
Dvidešimtmečio siekiais kilk į laimės dangų,
Pavasariu Tu į gyvenimą išeik!
Tau dvidešimt puokščių, Tau dvidešimt tostų
Palydint į naują gyvenimo uostą.
Vienos Tavęs nepamirštu…
Gimtadieniui gėles perku,
Nors taurės duženų šuke
Manoji siela sužeista.
Žinau, Tu be manęs šventi,
Gal su senais draugais siauti?..
Kodėl nepakvieti manęs,
Kaip Tu viena gali iškęst?
Kodėl apleidai Tu mane
Palikus širdgėlą šalia?
Bet patikėk, ne išeitis —
Manoji sužeista širdis.
Rašau ir skambinu aš Tau,
Važiuoju pas Tave greičiau.
Atleisk, nors kaltas aš buvau —
Nebus tokių klaidų daugiau.
Tad su gimtadieniu, brangi!
Bet ko gi Tu viena šventi?
Ak, kad žinotum, kaip džiaugiuos,
Kad nieks manęs Tau neatstos.
Su laimingu gimtadieniu,
Su didžiausia švente!
Šiandien skrieja Jaunystė
Žvaigždėmis ir delčia.
Su laimingu gimtadieniu!
Tu esi su draugais,
Kur nėra išdavysčių,
Kur linksmi vakarai.
Su laimingu gimtadieniu —
Tu jau laisvas žmogus!
Ir pabeldus jaunystė
Išsives iš namų…
Laukia saulių šešiolika —
Ridinėjas žeme.
Laimė, meilė — lyg sesės Tau —
Žengia nuolat šalia.
Nuostabus gyvenimo žvaigždynas
Barsto Tau po kojom laimę
Gal kažkas dar net negimęs —
Tau seniai jau šypsos meilė.
Nepažinki niekad išdavystės,
Nežinoki pavydo kartaus —
Tavo klestinti jaunystė
Tikro džiaugsmo nuolat lauks.
Būki ten, kur skamba jaunas juokas
Tarp bičiulių ir tikrų draugų,
Ten, kur baltos gulbės šoka
Aštuoniolikoj sapnų.
Sveikinam Tave ir laimės linkim,
Šaukiam aštuoniolika “Valio!”
Lai išgirs lemtis galinga,
Kaip mes norim Tau dainuot.
Nenustok laukti to,
Ko niekada nelaukei,
Saulės kritimo į tavo delnus.
Ieškok prasmės ten,
Kur jos ko gero nėra,
Juk pražįsdamos gėlės neklausia: “Ar verta?”
|
|