|
Atslinko sutema… aplink tylu…
Vidinis balsas kužda… kur gi tu?
Norėčiau pabučiuot, apgaubti šiluma sava,
Ir su laukine degančia aistra mylėtis kol išauš aušra…
Drėgnomis kojomis per baltą žemę,
Tikėjimo, vilties pilnom akim.
Į plačią tolumą, per tuščią perėją,
Su traukiniu dundėjimu naktim…
Šiandien dega visos žalios šviesos,
Bei vėjas dvelkia jūros gaivumu.
Ir paukščių išskleisti sparnai į dangų kelia,
Kur tavo balsas kviečia būt kartu…
Nebeskaičiuoju nei dienų nei metų,
Nes laikas pats tai daro už mane.
Ir net šviesiš naktš nebepasiilgstu,
Nes visą šviesą tavo akyse regiu…
Eik ir mylėk taip, kaip mylėjo Romeo ir Džiuljeta.
Tikėk gėriu, kaip romantiškasis idealistas Don Kichotas.
Ieškok ir atrask, kaip nerimstantis daktaras Faustas.
Ir net pačiose sudėtingiausiose gyvenimo situacijose atmink ypatingai svarbią Mažojo Princo tiesą:
“Tai, kas svarbiausia – nematoma akimis…”
Už meilę susiginčijo trys bičiuliai ieškodami apibrėžimo, kas iš tiesų yra toji meilė.
Pirmasis pasakė taip: Meilė tai gėlė, kuri geroje žemėje išauga iš vėtros atsitiktinai numestos sėklos, ta gėlė gražiai išsiskleidžia, bet greit nuvysta ir, dėja, nėra atspari klimato poveikiui…
Antrasis tarė šitaip: Meilė tai gėrimas, kurį tu pats pili į bokalą ir gali ilgą laiką skanaudamas gerti mažais gurkšneliais, o gali ir didžiuliais gurkšniais tarsi ištroškėlis bematant išgerti visą bokalą, bet ir vienu, ir kitu atveju neišvengiamai pamatysi dugną…
O trečiasis pripažino tokią tiesą: Meilė ir yra meilė: ji atsitiktinė ir dėsninga, ji egzistuoja ir dabartyje, ir amžinybėje…
Nors ir visą gyvenimą,
Nors tol, kol mirtis mus išskirs,
Nors tol, kol nejausim vienas kito,
Manoji širdis jausmų neužmirš…
Nors ir nykią naktį,
Nors ir dieną šviesią,
Mažoj širdelėj mano meilė tilps.
Nors ir tada, kai nebebus Tavęs,
Nors ir tada, kai rankos sušals,
Nors ir ledinė širdis,
Bet sustingusios lūpos žodį MYLIU ištars…
Meilė įvykdo daug dalykų, o svarsto mažai.
Kur yra meilė, ten nėra vargo bei kentėjimo, arba pats kentėjimas yra mylimas.
Tą jausmą žmonės meile pavadino…
Jis toks galingas ir trapus…
Jis daug svaingesnis už svaigiausią vyną…
Jį sunaikinus pasaulis žus…
Niekada neužmik nepasakęs – labos nakties, niekada neišeik prieš tai nepasakęs – sudie…
Jei ant tavęs supyks, nenueik nuleidęs galvą, o iškėlęs ją – atsiprašyk…
Niekada nesakyk – nenoriu tavęs matyti, o geriau ilgai žiūrėk į akis ir nieko nepasakęs nueik…
Nebijok pasakyti ačiū – tėvams… Atsiprašau – draugams…
Myliu tam, kurio pasiilgai… Juk šie žodžiai priverčia nusišypsoti ar pravirkti, jie kiekvienam suspaudžia širdį…
Pajausk, tavęs kažkas be galo laukia,
Ir ten kur nėra tavęs nyku,
Nežydi sodai ir laivai neplaukia,
Už horizontų mėlynų.
Kur nėra tavęs ten bijo paukščiai skristi,
Sustoja upės, skeldėja kalnai,
Pasvyra paukštis pasiruošęs skristi
Suakmenėja išskleisti sparnai…
Meilė – tai jausmas kai daužosi širdis,
Meilė – tai gėlė, kuri žysta ir nuvysta,
Meilė – tai ašaros ir skausmas,
Meilės niekada nebus perdaug…
Kur bebūtum tu aš lauksiu tavęs… ilgėsiuos tavųjų akių…
Šnabždėsiu žodžius vėjui… kad nuneštų tau juos nuo manęs…
Nors tu ir už šimto mylių… tu visad būsi su manimi kaip mano dalis…
Patikėk aš lauksiu nors iš skausmo plyš širdis… nenustosiu tau kartot jog myliu, begalo myliu…
Parašysiu tau porą eilių,
Apie tai kaip karštai tave myliu…
Apie tai kaip užbūri mane…
Jaučiuos lyg įkalintas tavo širdyje…
Lyg būčiau paukštis be sparnų…
Mažas kačiukas be nagų…
Brangusis mano, džiaugiuosi, kad tave turiu!
Naktys…
Tyla…
Rankos, jos liečia mane…
Kiekvienas prisilietimas virsta nepakartojama aistra…
Kuri vis labiau jaudina mane…
Meilės svaiguly baigiu skęsti…
Nebenoriu sustoti, noriu dar testi…
Testi nors ir amžinybę…
Juk taip karštai tave myliu…
Juk mano pasaulis…
TAI TU.
Žinai, mes – kaip dvi žvaigždės, esančios per milijonus kilomerų nutolusios viena nuo kitos.
Kurios nori būti kartu, bet negali. Jas skiria kilometrai.
Tik vat mus skiria didžiulė, tiesiog milžiniška siena.
Siena, kurioje mano skausmas ir ašaros, ilgesys bei noras. Noras būti kartu, mylėti ir džiaugtis…
Stoviu laiptinėje, siena ištepliota rašalu.
Kažkas parašė viršuje: “Meilė – tai ko ieškai ir nerandi…”.
Žemiau smulkia rašysena kažkas parašė: “Meilės nėra, Yra tik jos laukimas…”.
Idomi mintis. Bet yra idomesnė žemiau: “Meilė yra, jos tik reikia sulaukti, o jau poto…”.
Dar žemiau kazkas viską pabraukė ir drebančia ranka parašė:
“Kas poto..?” Išsiskyrimas ir nepakeliamas laukimo skausmas…?”
Kazkas paprieštaravo: “Ne, tikra meilė pakelia viska…”.
|
|