Sveikinimai.lt

Aš mylėjau tave tau nežinant,
Tau nežinant tave aš myliu.
Mano meilė plati kaip žvaigždynas,
Kaip žydėjimas lauko gėlių.

Ar mylėjai mane nežinojau,
Ar mylėsi paklausti bijau.
Eisiu eisiu rugsėjui lašnojant,
Į tave kaip lyg šiolei ėjau.

Tylų vakarą rudenį pilką,
Kai žvaigždės nuo šalčio virpės,
Ves į kelią per tolimą ilgą,
Pasitiks ir per naktį lydės.

Ir mylėsiu tave tau nežinant,
Meilė ves tuo dulkėtu keliu.
Amžina ir plati kaip žvaigždynas,
Kaip žydėjimas lauko gėlių.

Mane vakaro vėjai išmokė ilgėtis,
Mėnulis išmokė liūdnųjų dainų,
Audringas pasaulis išmokė mylėti,
Ir todėl aš tavęs nemylėt negaliu.

Jei reikėtų, atiduočiau savo akis Tau,
Kad tik Tu matytum kasdienybės stebūklą.
Jei reikėtų, atiduočiau savo rankas Tau,
Kad tik Tu vėl galėtum ištiesti jas į saulę.

Atiduočiau savo šypseną Tau,
Kad tik vėl Tu šypsotumeis.
Ir nesudvejočiau paaukodama širdį,
Kad tik vėl Tu mylėtum…
Parduočiau sielą, atiduočiau kūną, kad tik Tu galėtum gyventi…

Nepalik manęs,
Per lietų ir per speigą,
Visus kelius nueisim
Su Tavim kartu…
Gal Tu ne angelas,
Bet aš Tavim tikiu…

Meilė dažnai kelia stiprią baimę,
Nes verčia žengti žingsnį pirmyn,
Reikalauja pamiršti save, išsižadėti savęs,
Pasitikėti kitu ir jam aukotis.

Teks sumokėti už kiekvieną neištartą žodį,
Už neįkūnytas glamones ir sutryptas svajas.
Reikės atsiskaityti už baimingumą, jausmų šykštumą,
Kurie kliudė mylėti.
Už atsainumą ir puikybę,
Kurie slopino polėkius.

Teks atsakyti už negimusius bučinius,
Už gerklėje užgniaužtas ašaras,
Už neišreikštą aistrą ir netesėtus pažadus,
Už iššvaistytą laiką…

Su baltom pūkinėm šlepetėm…
Su per žemę šluojančia barzda…
Tau nykštukas sapną neša…
Ir bučiuką nuo manęs…