255. Meilės žodžiai

Aš atbėgau tam, kad pasakyčiau
Tai, ką tu ir taip senai žinai
Noriu, kad žinotum: aš mylėjau,
Tebemyliu ir žadu mylėti amžinai.

254. Meilės žodžiai

Kol saulė dar nenusileido,
Kol dar širdis pilna liepsnos,
Mielasis, man reikia tavo veido,
Ir balso tavo, lyg dainos!

253. Meilės žodžiai

Jau naktis… o blakstienos nelimpa…
Ir sapnai neaplanko manęs…
Ir širdis plaka smarkiai, nerimsta…
Gal todėl, kad ilgiuosi tavęs..?

252. Meilės žodžiai

Tu – obelų žiedai mažyčiai,
Tu – ramunėlė nuo lankos,
Tavęs į saulę nemainyčiau,
Tavęs, kaip pasakos žavios!

251. Meilės žodžiai

Žmogui, kaip ir medžiui, reikia saulės,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia šilumos.
Daug pasauly medžių, daug žmonių pasauly,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia atramos.
Reikia atsiremti, į kažką tvirtesnį,
Reikia taip, kaip saulėn tiest rankas.
Žmogui reikia meilės ir kažko stipresnio,
Reikia kad pamiltų lužtančias šakas…

250. Meilės žodžiai

Meilė – tai žodis šventas,
Meilė – galinga yra,
Meilė nemiršta, ne…
Meilė yra tavyje!

249. Meilės žodžiai

Meilė – tai mažytis paukštelis:
Per daug suspausi – mirs,
Per daug atleisi – išskris.
Ką myli – paleisk.
Sugrįš – bus tavo.
O jei ne – tuomet tavo niekada ir nebuvo…

248. Meilės žodžiai

Pasaulis būtų per žiaurus,
Per daug klastingas ir klaikus,
Jei tarp gyvenimo audrų,
Nebūtų meilės valandų.

247. Meilės žodžiai

Pražydo gėlės,
Gamta atsigavo,
Pamačiau tave,
Ir širdis suprato.
Nereik man kitų,
Merginų gražių,
Man reik tavęs,
Noriu būti kartu.

246. Meilės žodžiai

Kažkas man pasidarė,
Tikriausiai aš sergu.
Nes vos tave pamačius,
Iš karto paraustu.

Širdelė smarkiai plaka,
Ir seilės ima tyst.
Tave pašaukt norėčiau,
Bet negaliu išdrįst.

Buvau net poliklinikoj,
Del šitų sopulių.
Ir daktaras nustatė,
Kad aš tave myliu!

245. Meilės žodžiai

Žinok kad meilė – auksinis perlas,
Žinok kad meilė – ateitis,
Žmogus be meilės – lyg aklas vergas,
O jo gyvenimas tartum naktis.

244. Meilės žodžiai

Vėlyva meilė skaudina krūtinę…
Dažnai apkartęs jos svaigus medus,
Dažnai jau ji trumpa ir paskutinė,
O lauki, trokšti jos jaunatviškai godus.

Gaivina ji, šviežia žole padvelkus,
Ir net pirmos – lakštingalą girdi…
Bet židiny ne tokios degios malkos,
Ir nerimas – kaip kirmėlė širdy.

Kad meilės tai delčia, kad pilnatis pralaimi,
Ta nuojauta – per dieną ir pernakt…
Gal tai ne meilė jau, o deginanti baimė…
Jos, paskutinės, amžinai netekt…

243. Meilės žodžiai

Galiu priskinti lauko gėlių,
Bet tu gražiausia tarpe jų!
Galiu įteikt tau kvepalų,
Bet svaigini kvapu savu!
O šypsena ir švelnų balsą tavo,
Aš širdyje ilgam turiu…

242. Meilės žodžiai

Ir gėlės, ir medžiai,
Tau ošia tik meilė.
Kol kas ir manoji,
Tau meilė dar oš.

Ji oš ir rytoj,
Ir poryt ji dar oš.
Bet Jei ją pamirši,
Tebūna savos mūsų
Meilės prisiminimas gražus.

241. Meilės žodžiai

Myliu tave kaip bangos myli krantą,
Kaip žiedas – kvapą, mėnulis – naktį, ruduo gi – saulę.
Myliu tave aš taip, kaip garsas myli ausį,
Kaip spindulys, kad myli akį, plakimas – širdį,
Aš taip myliu TAVE…