|
Žmogus bejėgis, gamta ta visagalė,
Prieš juodą nebūtį lemties.
Sprendimo jos pakeisti niekas negali,
Dar taip reikėjo Tavo rankų ir širdies.
Tik brangus prisiminimas liko,
Juodas gedulas, skaudi rauda.
Niekas kitas negalės pakeisti,
Mylimo Tėvelio niekada.
Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli,
Kad sielvartą sušildytų, paguostų…
Gyventi šauktų vėl be sopulio širdy,
Ir ašaras nušluostytų nuo skruostų.
Išėjo… iš kur negrįžta niekas,
Palikęs svajones, godas, namus.
Visiems širdy gėla gili išlieka,
Ir skausmas, kad daugiau Jo nebebus.
Aš daugiau į namus nepareisiu,
Nebelaužkit man duonos juodos.
Valgau mirusių juodąjį vaisių,
Jo man žemė pakankamai duos…
Liko nuotraukos, rūbai, daiktai,
Liko skausmas, širdis sužeista,
O gyvent ir toliau privalai,
Leidus laikui paguosti Tave.
Amžiams užsimerkė Tavo akys,
Lūpos neprabils jau niekada.
Liko tuštuma, liepsnelės žvakių
Ir prisiminimas – lyg negyjanti žaizda.
Žmogus – tik žemės svečias,
Ir turi jis sugrįžt namo.
Bet kaip sunku išleisti jį į kelią,
Kuriuo negrįžta niekas atgalios.
Mirtis – tai slenkstis, bet ne pabaiga,
Brangiausi žmonės eina ir palieka…
Tačiau nuo jų nusidriekia šviesa,
Ir atminty gyvi išlieka.
Jei dar įmanoma tave paguosti,
Žinok, kad širdys mūsų gedi su tavim.
Tik žmogui skausmą pažaboti,
Surast ramybę, susitaikyt su lemtim.
Liko smėlio kapas, šaltas, nebylus,
Paliko skausmas širdyje gilus…
Kapų tyla ir juoda žemelė amžinam poilsiui priglaudė mylimą mamą.
Dalijamės skausmu ir nuoširdžius užuojautos žodžius skiriame jos artimiesiems.
Mes visi bejėgiai prieš lemtį ir mirtį,
Tačiau bent šia užuojauta norime palengvinti praradimo skausmą.
Dėl tėčio mirties nuoširdžiai užjaučiame jo šeimą ir artimuosius.
Pasakyk, saulele, kodėl žemė tyli,
Kai brangiausią žmogų atima iš mūsų?
Erškėčiuotą kelią eitum,
Kad tiktai sugrįžtų vėlei į namus.
Nepareis, nesugrįž, nepabels į duris,
Nors iš skausmo ir plyštų širdis.
Amžinybėj tylioj jis ilsėsis ramiai,
Tik sapne kai kada aplankys.
|
|