26. Užuojautos žodžiai

Žmogus bejėgis, gamta ta visagalė,
Prieš juodą nebūtį lemties.
Sprendimo jos pakeisti niekas negali,
Dar taip reikėjo Tavo rankų ir širdies.

25. Užuojautos žodžiai

Tik brangus prisiminimas liko,
Juodas gedulas, skaudi rauda.
Niekas kitas negalės pakeisti,
Mylimo Tėvelio niekada.

24. Užuojautos žodžiai

Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli,
Kad sielvartą sušildytų, paguostų…
Gyventi šauktų vėl be sopulio širdy,
Ir ašaras nušluostytų nuo skruostų.

23. Užuojautos žodžiai

Išėjo… iš kur negrįžta niekas,
Palikęs svajones, godas, namus.
Visiems širdy gėla gili išlieka,
Ir skausmas, kad daugiau Jo nebebus.

22. Užuojautos žodžiai

Aš daugiau į namus nepareisiu,
Nebelaužkit man duonos juodos.
Valgau mirusių juodąjį vaisių,
Jo man žemė pakankamai duos…

21. Užuojautos žodžiai

Liko nuotraukos, rūbai, daiktai,
Liko skausmas, širdis sužeista,
O gyvent ir toliau privalai,
Leidus laikui paguosti Tave.

20. Užuojautos žodžiai

Amžiams užsimerkė Tavo akys,
Lūpos neprabils jau niekada.
Liko tuštuma, liepsnelės žvakių
Ir prisiminimas – lyg negyjanti žaizda.

19. Užuojautos žodžiai

Žmogus – tik žemės svečias,
Ir turi jis sugrįžt namo.
Bet kaip sunku išleisti jį į kelią,
Kuriuo negrįžta niekas atgalios.

18. Užuojautos žodžiai

Mirtis – tai slenkstis, bet ne pabaiga,
Brangiausi žmonės eina ir palieka…
Tačiau nuo jų nusidriekia šviesa,
Ir atminty gyvi išlieka.

17. Užuojautos žodžiai

Jei dar įmanoma tave paguosti,
Žinok, kad širdys mūsų gedi su tavim.
Tik žmogui skausmą pažaboti,
Surast ramybę, susitaikyt su lemtim.

16. Užuojautos žodžiai

Liko smėlio kapas, šaltas, nebylus,
Paliko skausmas širdyje gilus…

15. Užuojautos žodžiai

Kapų tyla ir juoda žemelė amžinam poilsiui priglaudė mylimą mamą.
Dalijamės skausmu ir nuoširdžius užuojautos žodžius skiriame jos artimiesiems.

14. Užuojautos žodžiai

Mes visi bejėgiai prieš lemtį ir mirtį,
Tačiau bent šia užuojauta norime palengvinti praradimo skausmą.
Dėl tėčio mirties nuoširdžiai užjaučiame jo šeimą ir artimuosius.

13. Užuojautos žodžiai

Pasakyk, saulele, kodėl žemė tyli,
Kai brangiausią žmogų atima iš mūsų?
Erškėčiuotą kelią eitum,
Kad tiktai sugrįžtų vėlei į namus.

12. Užuojautos žodžiai

Nepareis, nesugrįž, nepabels į duris,
Nors iš skausmo ir plyštų širdis.
Amžinybėj tylioj jis ilsėsis ramiai,
Tik sapne kai kada aplankys.