|
Pražydo gėlės,
Gamta atsigavo,
Pamačiau tave,
Ir širdis suprato.
Nereik man kitų,
Merginų gražių,
Man reik tavęs,
Noriu būti kartu.
Žinok kad meilė – auksinis perlas,
Žinok kad meilė – ateitis,
Žmogus be meilės – lyg aklas vergas,
O jo gyvenimas tartum naktis.
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia saulės,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia šilumos.
Daug pasauly medžių, daug žmonių pasauly,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia atramos.
Reikia atsiremti, į kažką tvirtesnį,
Reikia taip, kaip saulėn tiest rankas.
Žmogui reikia meilės ir kažko stipresnio,
Reikia kad pamiltų lužtančias šakas…
Kol saulė dar nenusileido,
Kol dar širdis pilna liepsnos,
Mielasis, man reikia tavo veido
Ir balso tavo, lyg dainos!
Myliu tave labai labai.
Te išsipildo mūs sapnai.
Sapnai visi visi visi,
Ten kur mes lakstome basi.
Tavo vardas gražesnis už saulę ir už tūkstančius aukso žvaigždžių.
Tavo vardas man vienas pasaulyje, kurį aš taip širdy branginu…
Lyg stebuklo iš pasaulio kraičio,
Lyg auksinio ryto saulės spindulių —
Pasakėlių balto karalaičio —
Laukite pabeldžiančio iš paširdžių.
Ir ateis taip laukiamas vaikelis —
Lyg matytu veidu, žinomom akim —
Širdies dalį ėmęs iš Tėvelio,
Pasibeldęs meile Motinos širdin.
Būkit jūra gerumo, švelnumo ir meilės,
Kur galėtų plukdyti mažylis laivus.
Jūsų pasakų skliautais vaikystę nuvedęs
Ji užaugtų protingu, laimingu žmogum.
Būkit jūra bekraštė išliejusi meilę,
Kur galėtų braidyti mažylis dažnai.
Ir išgirskit, Jai krykštaujant, vaikišką laimę —
Būkit mūsų Dukrelei artimiausi draugai.
Į laimės jausmą — lyg į maldą!
Į savo sėkmę — lyg į dangų!
Pasiekęs savo laimės kalną,
Paimk vaikelį mūs ant rankų:
Kai Jį laikysi, nešk į aušrą,
Ir į baltų sapnų mėnulį…
Tuomet Jam vyriškumo jausmą
Dainuos Tava širdis, Drauguži.
Svajotume gyvenimą Sūnaus
Paverst baltuoju pasiekimų sodu
Su bičių dūzgesiu pavasario dienoj,
Su patarimais artimų aukotais,
Kur Jis klausytų patirties didžios…
Jam baltas sodas obuolį paduotų
Ir meilės patirtį bylotų lūpomis žmogaus
Apie naktis žvaigždėtas, nemiegotas,
Kada užaugęs pasiekimų vaisiaus paragaus.
Mes žinom, kad yra labai svarbu
Gyvent tarp artimų žmonių!
Lelijų žiedlapių svajingas aromatas
Rasos lašais pagirdys Jūsų Sūnų
Ir saulei tekant, kada niekas to nemato,
Palies Jį žiedlapiais ir pabučiuos mažylio kūną.
Tai moteris — mama, močiutė — lies Jį rankom
Lyg liestų princą laimės kupina diena.
Gėlių planetoj nematys mažylis vargo —
Globos šventosios Motinos gėlė — baltoji lelija.
Kuomet augint vaikelį patirties pristinga,
Palaimos ranką tiesia Marija didinga.
Į Tave pasirėmus — esu moteris.
Už Tavęs atsistojus — slepiuos nuo perkūno.
Prie Tavęs prisiglaudus — rami bus širdis,
Kad auginsi, globosi tik Tu mūsų Sūnų.
Būk Jam švyturiu žemėj ir jūroj plačioj,
Būk uola, į kurią atsiremtų.
Tu apsaugok mūs sūnų didžiausioj audroj…
Būk šviesa, iš kurios viltį gertų.
Eina laikrodis tarsi Žmogus —
Tik žingsnius jo matuoja strėlė:
Gerumu, artumu, dosnumu,
Širdimi seno laiko tėkmėj.
Neskaičiuokite laiko brangaus,
Kai vis tiesit vaikeliui rankas —
Dėl pasaulio, dėl tikro Žmogaus —
Reikalinga Tėvelių auka!
Būkit vaikeliui širdies dalimi,
Jo gyvenimo jūroj — gyvais gintarais,
Nes Jūs žmonės brangiausi, labai artimi
Būkit Jo vandenyne amžinaisiais laivais.
Gintarinėj Jo pasakoj būkit tiesa,
Būkit saitais draugystės senos ir tvirtos,
Šeimyninio lizdo auksine uola,
Kur nuo vėjų šiauriausių vaikelį užstos.
Lyg pavasario vėjas tarp vyšnios žiedų,
Lyg žvaigždėtas dangus akys žvelgė —
Šildei dangiška meile iš savo delnų,
Kol į širdį kažkas pasibeldė.
Aš jaučiau, kad gyvybė trapi manyje
Ir džiaugsmu mano akys nušvito —
Išnešiojau mūs meilę Sūnum savyje,
O dabar Jam meldžiu Dievo Krikšto.
|
|