|
|
Man duoki Kalėdaitį, Motinėle,
Lyg duoną, kurią duodavai kasdien.
Gyvenimui nubraukus ašarėlę
Už mus visus viena gali kentėt:
Už alkaną, sušalusį benamį,
Už vaiką pasiklydusį lemty,
Už svetimą užėjusį bedalį
Tu motiniškai kančią sau imi.
Tu duodi Kalėdaitį, Motinėle,
Lyg dalį man išmeldus iš dangaus, —
Palaimintąjį Dievo trupinėlį
Dėl vaiko, dėl brangiausio Tau žmogaus.
Maldos pilnoj širdy talpintum žemę —
Pasaulį apkabintum Tu viena …
Ir Kūčių vakarais Tau širdį gelia,
Už tuos vaikus, kurių nėra šalia.
Pabarstė snaigėm Nemuno krantus
Šventų Kalėdų rytmetis gražus…
Snieguota laimė apkabins pečius,
Jei Tu ateisi šiandien į svečius.
Šerkšnu išpuošęs Viešpaties namus,
Šventų Kalėdų rytmetis gražus…
Ten žvakių šiluma sušildys mus,
Jei Tu ateisi pasimelst kartu.
Snieguotas šaltis stovi už langų —
Šventų Kalėdų rytmetis — gražu!..
Ateik. Tave įleisiu su šalčiu
Ir būsi Tu brangiausiu man svečiu.
Sušildysiu. Priglausiu aš Tave,
Pasveikinsiu su Viešpaties diena.
Šventų Kalėdų meilės Angelai
Globos ir saugos mudu amžinai.
Žiemos raudona saulė varpinėje supa
Šventų Kalėdų maldą ant Viešpaties delnų.
Lai jus aplanko meilė ir mažas angeliukas
Atnešęs laimės vardą žvakelėje nutūps.
Šiltam paguodos žvilgsny — dieviška palaima
O ant pasaulio rankų vien motinos malda.
Kas buvo, lai išnyksta — mums praeities negaila…
Ir po egle, lyg tyčia, suduš lemtis žaisle.
Stogais snieguotais pas Tave einu,
Bažnyčių bokštais, šąlančiais varpais.
Kalėdų meilę Tau iš debesų
Nešu svajonių virpančiais delnais.
Tave bučiuoju snaigių glėbyje,
Bereikšmį šerkšną širdimi tirpdau.
Aš amžiais būčiau su Tavim drauge
Ir nebereikia nieko man daugiau.
Ant medžių jau baltuoja sniegas
Ir linksta šakos žemės link.
Kalėdų rytas, bet aš vienas
Ir nieko nebėra aplink.
Baltieji bokštai siekia dangų —
Kalėdų rytas šerkšnuose.
Apgaubk mane Tu meilės rankom,
O aš bučiuosiu vien Tave.
Netrukdysiu vakaro švenčiausio,
Nedainuosiu šiandien Tau dainų.
Kūčios… o žmogus geriausias
Taip toli, lyg už kalnų…
Eglutės kvapas užburia namus,
Maži žaisliukai žybsi…
Man gaila, kad esi toli kažkur,
Bet aš tikiuos, kad greitai grįši.
Šventajam Kūčių vakare
Apkabinu mintim Tave.
Su Kalėdų laime, su lemties žvaigžde!
Sniegas Tavo kaime ir mano mieste.
Dovanoju pūgą, atminties snaiges…
Kaip seniai tai buvo — aš ir Tu drauge.
Su Kalėdine laime, su didžiausia švente.
Tau nešu sniego saują ir bučiuoju Tave.
Kai palies veidą speigas, Tu mane prisimink.
Tau siunčiu sapne raktą — širdį man atrakink.
Gyvenkite nuolat ieškodami savo paparčio žiedo,
Nesvarbu ar sniego, ar obelų žiedų pūgoje…
Joninių proga linkime visiems Jonams ir Janinom!
Leista bučiuotis, tik ne dažnai,
Leista mylėtis, tik ne karštai,
Leista dalintis meilės jausmais,
Tik ne visada, ir ne su visais.
Tos nuostabios tylios naktys
Amžinai mano sieloj gyvens.
Ir tos nuostabios mėlynos akys
Liūdną ilgesį širdžiai sukels.
Kiekvieną naktį aš tave sapnuoju.
Nors neseniai tik pažinau Tave!
Kiekvieną naktį lūpas išbučiuoju,
Bet gaila, kad tiktai sapne.
Meilės receptas: 200g šviežių jausmų, 100g aistros.
Pridėti kuo daugiau bučinių ir sumaišyti su apkabinimais.
VARTOTI DVIESE LOVOJE!
Tavo švelnios rankos mano širdį apkabino,
Ilgesiu apdovanojo,
Naktimis aš jas sapnuoju.
Tavo rankos apkabino apsvaigino…
Nenusimink, kad rožės jau nuvyto,
Kad jas pakando rudenio šalna.
Žinok, kad rožės bus dar kitos,
O mylima širdis viena.
Dabar atsisėsk…
Atsipalaiduok…
Nieko nieko negalvok…
Jauti? Kažkas švelniai paliečia tavo lūpas…
Nebijok, tai aš tave bučiuoju prieš miegą…
|
|
(+19)
Loading...
Gairės: 
Kategorija: 
Peržiūrėta: 728 | 
