|
Baltos šerkšno gėlės jau ištirpo —
Tau raudonų tulpių aš nešu.
Mano meilė ėmė ir pravirko —
Už visus kitus jaučiuos kaltu.
Pabučiuosiu Tavo švelnią ranką.
Prisiglausiu prie jautrios širdies.
Aš žinau, kad šito nepakanka,
Bet atleisk ir leiski vėl mylėt.
Būk gražiausia Moteris —
Mylimiausias Tau akis išbučiuos mana širdis.
Būk ponia tarpe kitų —
Aš praeidamas tarp jų greit Tave apkabinu.
Karaliene būki man,
Man vienam, o ne kažkam — prieš mane vis vien kaltam.
Valentino dienoje
Aš pavydžiu vėl Tavęs — tik abu mes galim švęst.
Vien tik mano Tu esi —
Mano mintys ir širdis — mano miela Moteris.
Priskinčiau, Mylima, gelsvų purienų,
Bet dar snieguotuos pataluos
Tas meilės žiedas žemėj miega,
Mažų upelių pakraščiuos.
Tačiau Tau vienai aš prisipažinsiu,
Kad Valentino dienoje
Tave tik vieną apkabinsiu.
O tų purienų dar priskinsiu,
Kai meilės dainą prisiminsiu.
Laiko ranką sujudins širdis,
Sukdama Meilės laikrodžio strėlę
Ir į bokštus sugrįžus viltis,
Dūžiais Meilę prikels mūsų vėlei.
Kai danguj visos žvaigždės sumigs —
Meilės vėjas užpūs žvakių liepsną.
Noriu vėl aš Tave susitikt,
Bučiniais Tavo ranką paliesti.
Tyvuliuoja lyg upė mažytis likimas
Į saulėtekių tylą, į aušrą svajų.
Apkabinsiu aš laimę vyriškumo žaidimais —
Dovanosiu tylėjimą savo akių.
Tu esi nuostabi, mano meile svajota,
Ir kuomet aš širdim Tavo kūną jaučiu —
Mano siela kvailioja pajautusi puotą
Vyriškumo žaidimų, klastingų minčių.
Aš nenoriu gyventi daugiau be Tavęs.
Tiktai Tu neatstumki, brangioji, manęs.
Lyg sūpuoklėse supas varpuos
Meilės vėjas per bokštus pralėkęs.
Žvaigždėmis spinduliuoja plaukuos
Bučiniai, mūsų naktį palietę.
Trapūs vaško perliukai nukris —
Žvaigždėmis mano ašaros byra…
Sapnuose, mano prince, sugrįžk
Ir uždek mūsų vakaro tylą.
Lai viešpatauja Meilės planeta,
Žvaigždelių rankomis delčia mus supa
Ir naktyje išnyksta vienuma
Lyg niekada vienatvės ir nebūta.
Lai žydi sodai dviejų tyloje,
Saulėtas rytas lai sušildo kūnus,
O meilės šėlsmas likęs žiemoje,
Užpusto sapną vienišumo niūrų.
Lai viešpatauja Meilės planeta —
Triumfuoja meilė, laimė ir darna.
Esi mažytis mano metų laikas:
Su vasara marga Tu atėjai
Ir mano skausmo drugelius išvaikęs,
Auksiniu meilės rudeniu tapai.
Pavasariu žaliu many žydėjai
Auksiniuos mūsų meilės pataluos,
O tai, ką palikai širdy išėjęs,
Šalta žiema pūgos daina užklos.
Aš basa žvaigždėmis praeinu,
Susilieju beribėj erdvėj
Su pašėlusiu laiko taku,
Kur pranyksta mažytė kaltė.
Platuma ši juoda be kraštų
Traukia širdį nueiti mintim
Į beprotišką lietų žvaigždžių,
Kur abu mes už meilę kalti.
Tas paslaptingas žvilgsnis vėl perveria mane,
Klastingos akys tyli — tokia akių kalba.
Džiaugsmu prabyla lūpos, jų virpesys skaistus —
Aš prieš Tave suklupus — vėl jaudulys užplūs…
Tirpstu Tave pajautus, prabėga šiurpulys,
Tarsi mėnulis jaunas tas šypsnio judesys.
Ir Tu per mano kūną šešėliu praeini —
Nematomas toks būni, kai meilę man tyli.
Pamažu, pamažu po pėdelę
Prie Tavęs vis artyn ir artyn.
Mintimis išnešiotos maldelės
Nors svajonių pilis taip toli.
Negaliu, negaliu lyg vaikelis
Be Tavęs valandėlės pabūt —
Rytą, vakarą tyros maldelės,
Bet negirdi Dievulis turbūt.
Atsiverkit, durys, ir įleiskit Jį!
Slenksti ąžuolini, tik neparklupdyk.
Atsitieskit, staktos, lai praeina Jis,
Užsimirš lai skriaudos, einant pro duris.
Kojas Jo bučiuokit, mano kilimai,
Sienos, neišduokit, matėt ką seniai…
Šviesos, užsimerkit, kai aš Jo glėby.
Viešpatie aukščiausias, likti paprašyk.
Visos gatvės pilnos žmonių —
Džiaugsmas vaikšto, meilė triumfuoja.
Dovanoju Tau laimę Naujų —
Meilės aikštėse žmonės dainuoja.
Baltos rotušės, Katedros baltos,
Naujametiniai šoka stogai…
Bet ar laikas žiemužės šis kaltas,
Kad užšaldyti Tavo jausmai?..
Palydėję senuosius, mane prisiminkit —
Aš toli, bet esu mintimis su Jumis.
O sutikę Naujuosius — mano meilę dalinkit —
Atminimuose būsiu su Jumis širdimi.
Jums siunčiu žvakės ugnį — šilumos kad užtektų.
Jums siunčiu atviruką — pilną sniego gėlių.
Išbučiuosiu kiekvieną, kas man ranką ištiestų —
Dovanom apipilčiau, nes visus Jus myliu.
Su Naujaisiais, brangieji! Su didžiausia metų švente!
Tegu laimė Jums liejas — kasdienybėje, meilėj, darbe.
Bučiuoju, Mama, duonos kepaliuką —
Taip mokėt mane, ieškantį tiesos:
Vaikams kasdien paduodamas riekutę,
Gyvenime aš laimės jiems tikiuos.
Kalėdų džiaugsmuose aš Tau dėkoju
Už duoną pamaitinusią mane.
Tapau tikru tiesos laukų artoju
Ir moku pasisotint plutele.
Didžiulę savo pagarbą Tau reiškiu
Ir mokau pagarbos savus vaikus:
Kiekvienas dedam trupinį į laišką,
Kad meile pabarstytumei namus.
Išgirsk, Marija, Motinėlės maldą,
Kai meldžiasi suklupus už vaikus.
Dažnai gyvenimo vargai sušaldo —
Tik maldoje Ji šildo mus visus.
|
|