|
Lydžiu Tave į pirmąjį gyvenimo takelį.
Mylėdama žaviuosi ir gerbiu Tave.
Tik nenuklyski niekad, mylimas Vaikeli,
Ir neužmiršk, kad antra pusė — tai mama.
Lai primena Tau veidrodinis atspindžio peizažas
Kad Tu ir aš — tai meilė neatskiriama.
Gal kada nors vaidensiuos atminimuose miražais…
Visur lydėsiu net nebūdama šalia.
Viesulais į svajonę įsupkit mintis,
Nepalikite vietos beverčiams klajūnams!
Ir lai siekiuose dega jaunystės širdis,
Lai į prarają krenta neviltin Jus pastūmę.
Į gyvenimą eikit idėjų keliais:
Nusisukę nuo blogio žiūrėkit į šviesą.
Laimės rankos kasdien apkabinti ateis
Ir lydės Tėvų širdys amžinai Jus į tiesą.
Neužmirškit dainos — ją dainuoja viltis —
Ir pavargę kely niekada nesuklupkit.
Lai virš žemės plasnoja Laimės paukštės širdis…
Jūs Žmogaus didžio vardo nuolatos verti būkit.
Šimtadienis, šimtadienis, šimtadienis!
Jums liko šimtąkart įeit į klasę,
Paliesti suolą knygos kampučiu,
Tarytum pirmąkart nedrąsiai,
Praeit koridoriumi tuo pačiu…
Jūs klausot, juokiatės ir dar nežinot,
Kiek daug ir kiek mažai tikrai yra:
Šis paskutinis šimtas likusių dienų,
Šis paskutinis šimtas likusių naktų,
Šis paskutinis šimtas draugo šypsenų,
Šis paskutinis šimtas rankų pakeltų,
Ir paskutinis šimtas praleistų minčių…
Tad imkit iš gyvenimo daugiau,
Kad būtų ateity gyvent lengviau!
Subrandintas mintis nuskraidinkite saulėn,
Mėnesienų žvaigždynais keliaukit…
Juk net dvylika metų šios šventės Jūs laukėt, —
Žiniomis sunaikinsite žemėj apgaulę.
Mokslo vartai atvėrė žinynų orbitą —
Į visatą nuskries gilios mintys
Ir į ateitį tiesią Jums kelias nušvito,
Kad galėtumėt paukščiais pakilti.
Nuskraidinkite saulėn vien svajonių mintis —
Teliepsnoja, tedega pilna siekių širdis!
Paskutinis skambutis,
Paskutinė diena —
Noriu dar čia pabūti,
Nes brangi mokykla.
Dar pakvieskit į salę,
Prie langų, prie lentos.
Dar nors kartą nubauskit…
Neatimkit kreidos.
Dar prieš savąją valią
Pastovėsiu kampuos.
Dar aprėkit ir šaukit…
Išdykauti ruošiuos.
Paskutinis skambutis —
Pirmą kartą verkiu…
Nusisukit truputį —
Kas brangu — palieku.
Šimtą kartų sėjęs — nenupjausi…
Šimtą kartų nešęs — nepakelsi…
Šimtasparnio vėjo — nepagausi…
Šimtą kartų mylint — apsigausi…
Bet jei dėsi grūdą prie grūdelio,
Bet jei riši šapą prie šapelio —
Susipilsi laimės sau kalnelį,
Susikrausi lizdą kaip paukštelis.
Šimtamečiais negimė dar niekas…
Pūdo druskos nesuvalgė vienas…
Protas, darbas nepavirs į nieką,
Jeigu ryžtas Tavo širdžiai lieka.
Šimtą kartų būk vertesnis,
Ženk gyvenimo keliu tvirtesnis!
Pro jūrą mylimų akių matau švelnumą,
Pro delnų prakaitą jaučiu Tave…
Jaučiuosi alkanas lietaus lašų artumo,
Nes Tu esi pavasario daina.
Nors dar tik kovo aštunta, žinau,
Mieloji, Kad greitai vyturiai bus danguje —
Gėlėtom pievom brisim mudu į rytojų…
O ši diena tegu Tau bus
Tikros išpažinties pradžių pradžia,
Nes aš, Vienintele, myliu Tave.
Baltos šerkšno gėlės jau ištirpo —
Tau raudonų tulpių aš nešu.
Mano meilė ėmė ir pravirko —
Už visus kitus jaučiuos kaltu.
Pabučiuosiu Tavo švelnią ranką.
Prisiglausiu prie jautrios širdies.
Aš žinau, kad šito nepakanka,
Bet atleisk ir leiski vėl mylėt.
Uždainuok mano dainą, Tėvyne!
Nuplasnosiu iš džiaugsmo paukščiu…
Mano siela triumfuoja galybe —
Aš jaučiu tai širdies plakimu.
Stoviu aš ant aukščiausiojo skardžio —
Vienas žingsnis ne ten ir krentu.
Ir galiu nusiristi aš skradžiai,
Bet vis ieškau baltų debesų.
Už pečių man suklupus Motulė
Meldžia Dievą — žemyn nepaslyst —
Ir mintis audžia meilės drobulėm,
Tiesia taką į dangų pakilt.
Tu neverki, brangioji Motule,
Kai ant skardžio aš stoviu viena —
Neskraidys tie, kur lenkias suklupę,
Neskraidys jų sparnuota daina.
Aš siekiu mintim Viešpaties rankų
Ir degu širdim savo tautos —
Leisk pakilti paukščiu man į dangų
Dėl sparnuotosios sielos dainos.
Už laisvę kovoję ir himną giedoję —
Negalim Tėvynės negerbt.
Vaikus paaukoję, dainavę, svajoję —
Mes laisvėj nustojome verkt.
Laisvi ir galingi — vaikai mūs laimingi
Gėrėsis savąja Tėvyne.
Nuoširdūs, garbingi — lietuviai šlovingi —
Gyvens savo ainių didybe.
Gal kas nepatinka kai bėdos apninka,
Tad dirbki ir dar pakentėki.
Didžiuokis, lietuvi, nes laisvę mes turim —
Ir Dievo galybe tikėki.
Už laisvą rytojų, Tau, Drauge, kartoju —
Mes vėliavoj laisve plazdėkim!
Kaip gerai, mano mielas Drauguži,
Kad sulaukėm svajotų dienų,
Kada žydi lyg Laisvė gegužiai
Ir idėjų draugai vėl kartu.
Jau atėjo branda ir tos mintys
Tik svajonėmis buvę anksčiau.
Išsipildė — laisvais būti — viltys,
Kurios neš lyg paukščius vis aukščiau.
Būk laimingas, šypsokis, gyvenki —
Štai — mūs vartai puikios ateities!
Prieš gyvenimą galvą nulenkim,
Nes dabar mūs idėjos klestės.
Kaip gerai, mano mielas Drauguži —
Mūsų laisve pražydo gegužiai!
Ne dėl paradų gyveni
Ir ne dėl būgno ar trimito —
Todėl ir džiaugiasi širdis,
Kad Laisvės saulė mums nušvito.
Tu nepriklausomoj šaly
Ir pildos tai, ką tik svajojai.
Juk gimę mes gyvent vilty,
O gavom visą dangaus rojų.
Žinau, drauguži, tai vaikams
Ir anūkėliams iškovota,
Bet aš tikiu — visiems laikams —
Todėl kviečiu Tave į puotą.
Ne dėl paradų gyveni —
Lai Laisve džiaugiasi širdis!
Kas mums pasūdys vandenį rupia druska?
Kas gintarinėj taurėj laisve girdys kūną?
Gal žmogumi pavirtusi karti tiesa?
Gal sopuliai istorijos ir karo dūmų?
Žaizda kraujuoja mūsų žemės širdyje,
Sutrūkinėjęs saulės veidas trokšta gėrio,
Bet pasidažę juodą duoną mirtyje,
Mes išdavystėje gyvent ir mirt suspėjam.
Varinės maldos dūžta laiko varpuose,
O nuodėmingus klupdo Dievo meilės kelias…
Ir prakaitas po išmaldos skurdžia ranka
Skausmingai kiekvienam iš mūsų širdį gelia.
Paduok, tėvyne, žmogui duonos su druska —
Ne mirti gimė išmaldos vargi ranka…
Susisiausiu aš į Laisvės vėjo Šilką,
Suvyniosiu širdį vėliava sena,
Apkabinsiu Laisvės postamentą pilką,
Paprašysiu aš visų — lai bus tyla…
Nuogą sielą pasodinsiu ant suolelio,
Tarp benamių, lyg šaligatvis, plikų —
Noriu pamatyt, kaip laisvas laisvę vagia,
Manydamas, kad nėr aplink žmonių.
Apsižvalgęs alkanas, plėšrus — greit puolė:
Plėšė vėliavą, ieškojęs pinigų…
Bet juk Laisvė mūsų — kaip ir jis — varguolė
Dengė nuogą sielą vėliavos kampu.
Nelygioj kovoj benamis Laisvę draskė —
Karštas įtūžis jį vertė žvėrimi
Ir šaligatviais šaltais ją nuogą tąsė,
O Ji plakė mano sieloj širdimi.
Sau daužau krūtinę aš laisvoj statuloj,
Nes jaučiu, kaip plėšo, vogdami, mane,
Prievartauja Laisvės ir Tėvynės kūną —
Spardo mano širdį įtūžio skausme.
Slėpsiuos išsigandus aš už postamento —
Saugot garbę dėl Tėvynės privalau.
Nieks nebeišniekins, kad kažkas pasmerktų,
Jog budrumo dvasią laisvėj praradau.
Įbauginta, drebanti — maldaut nustoju,
Vėl nuo žemės seną vėliavą keliu —
Ištvermingą sielą vien šilkai užstoja:
Laisvėj — marmuro statuloje — tyliu.
Susisiautus aš į Laisvės vėjo šilką
Sau sušildžiau širdį dvasine kaitra
Ir palauksiu, kol laisvi lyg vėjai gimtų,
Plazdantys tėvynei vėliava šventa.
Susisiausiu aš į laisvės vėjo šilką
Ir palauksiu, kol laisvi lyg vėjai gimtų.
|
|