|
Skambėkit, Viešpaties varpai, padangėj!
Širdie tyroji, kilki vėl gyvent!
Veduos gyvenimą savoj parankėj
Ir išeinu kitus gyvenimui prikelt.
Draugai, linkiu Jums dieviškos tvirtybės,
Saulėtos laimės ir skaisčių veidų.
Tegu namus aplanko vien ramybė
Ir ištikimos širdys mylimų žmonių.
Tvarte žiurkės ruošia puotą,
Girtas zuikis graužia šluotą.
Vištos laksto visos plikos,
Visiems gera, nes Velykos!
Sužėlė žolytė, išsprogo kačiukai,
Kiaušinius viliojo apgirtę kiškiukai.
Atėjo bobutė su beržo žaba
Ir gavo kiškučiai Velykų proga.
Glėbį saulės, šilumos, nuotaikos labai geros,
Daug linksmybių įvairių, nemiegot ligi gaidžių.
Ir margučių tau stiprių per Velykas aš linkiu…
Lekia Jūsų dienos taip kaip mėnesienos,
Kartais duš dar viltys tylumoj…
Skauduliu išsprūs gal abejonių dienos —
Šauksmo aimana Jums uždainuos.
Lai neleidžia klupti brolis ir seselė —
Žmogiška svajonė — Jums visiems.
O sparnai dėl tikslo dega lai saulelėj,
Tirpdo siekiuose bendros lemties.
Mes pirmą raidę, pirmą knygą prisiminę
Albumą vartome ir jaudulys graudus
Nubėga ašarom į seną rašalinę,
Kad apkabintume laiškais mielus draugus.
Pirmasis mokytojas nuotraukoj toks rimtas
Ir mokykla nepaprastai miela, graži…
Atrodo, eitum per gatves atgal sulytas,
Bet mūsų tiltai ir keliai ten uždari.
Brangieji mano — Mokytojai ir Bičiuliai,
Draugai iš vieno suolo, gatvės ir namų —
Nors tiltai praeities seniai, seniai sulūžę,
Ten puokštę ir skambutį širdimi nešu.
Skriskit, mūsų paukšteliai,
Skriskit, mūsų vaikai,
Mes su virpančiom rankom
Atversim Jums langus.
Nežabotasis žirgas
Skrieja vėjo takais,
Neša gėrį ir blogį
Į gyvenimo dangų.
Nemylėkit be laiko —
Paskrajokit prieš tai.
Saiką laimei žinokit
Ir vertinkit žmogų!
Kai gyventi išmoksit —
Pasikeis šie laikai
Ir tik tas nugalės,
Kas valdys savo norus.
Mus pavasaris kviečia mokyklon
Susirinkti į mielas klases,
Ir koridoriuj juoktis, ir krykštaut,
Valsui kviesti draugus ir drauges.
Paskutinįkart valsą sušoksim,
Tegu vėjas atvers mums duris.
Šiąnakt vaikišku juoku kvatoki —
Mūsų liūdesio žaizdos užgis.
Didenybe, kviečiu Jus pašokti
Ir pakrykštauti juoku vaikų.
Lai be rūpesčio metai ilgoki
Neprimins mums jaunystės klaidų.
Mokykla, mums buvai Karalienė,
O mes buvome princais mažais —
Pripažinti privalom kiekvienas,
Kad mylėsim Tave amžinai.
Nebeliks Tavo juoko mokykloj,
Nebeskins nieks alyvų baltų.
Pirmas meilės raštelis nukritęs
Lauks po suolu dabar jau kitų.
Netrupės kreidoje baltos raidės,
Nevarys jau už durų Tavęs…
Nebijosi Tu „šperą“ sumaigęs,
Kad vėl gėdą turėsi iškęst…
Išleistuvės — ir visko čia gaila.
Kaip gyvenime Tau nepaklyst?
Padarytum ne kartą dar klaidą,
Kad galėtum į klasę sugrįžt.
Su jaunystės žydėjimu!
Šimtą kartų „valio“! —
Šimtalapiais žiedais vainikuojam!
Baltasparniu plazdėjimu —
Jums paukščius suviliot
Ir klupdyti sau lemtį prie kojų!
Jums pavaldūs keliai ir takeliai visi,
Jums pavaldžios net plačiosios upės,
Jūsų siekiai lyg gulbės suplasnoję širdy…
Ir svajonės, kur mums neberūpi…
Jau negalim to šimtojo aukščio pasiekt
Mes — patyrę, nuėję, tylėję, kentėję…
Tai tik Jums šimtamylė visatų erdvė,
Tai tik Jums nežabotieji vėjai!
Su jaunystės žydėjimu!
Šimtą kartų „valio“!
Skriskit kylančion saulėn jaunystės,
Mintimis ją užliekit iš meilės širdžių.
Žaroje lai ištirpsta skaisčiausia draugystė,
Lai idėjų sparnai degs darbais dėl žmonių.
Žmogaus viltys liepsnoja dėl siekių
Tartum degančios plunksnos ugningam danguj.
Žmonėmis tad išlikit ir eikit į priekį,
Amžiais būkit dorais dėl idėjų bendrų.
Po mažytį lašelį Tėvų patirties
Ir po ašarą laimės sunešim Jums saujom.
Mes supilsim šiuo gėriu vandenyną vilties —
Visa tai Jums sutaupę, kol gyventi užaugot.
Po mažytį taškelį nuo žemės savos,
Ir po trupinį mažą nuo tėviškės stalo —
Mes supilsime gėrį, kokio nieks neparduos,
Nes Jus mylim, tausojam ir gerbiam be galo.
Mes paliekam Tave, Mokykla,
Mes išeinam į didelį kelią.
Paskutinė praeis pamoka,
Nuskambės paskutinis varpelis.
Apipintas alyvų žiedais
Suvirpės pirmokėlio rankelėj,
Tas skambutis mus kvietęs kadais
Į mokyklą iš glėbio Tėvelių.
Spaudžia gomurį, daužos širdis —
Patikėti negalim…
Nejaugi Mes tokie dideli ir tvirti?
Tarsi miškas — mes medžiai suaugę.
Paskutinis skambutis skambės —
Pirmą kartą mums širdis skaudės.
Išbandymų kely didžiulė šventė —
Gyvenimo egzaminus laikai.
Vidinis jaudulys pavargo kentęs —
Lapus užvertę tyli sąsiuviniai.
Dėl pažymių tikrai nebesijaudink —
Tu moki juk labai gerai.
Likimas Tau dažnai „pridės“ ir „daugins“ —
„Atims“ tik netesėti pažadai.
Kas gali asmenybę Tavo vertint? —
Ne visada ateina pasiekimai greit.
Svarbiausia, Tu mokėk savy pažadint
Esminį tikslą: kas pradėta — reikia baigt.
Išbandymų kely didžiulė šventė —
Egzaminas į savo lemtį!
Per sidabrinį marių tiltą,
Per vandenėlį nemunų!..
Palikot aušroje mokyklą
Į saulę bėgdami kartu.
Laimingo kelio, saulės sesės!
Laimingo skrydžio link vilties!
Šis laimės tiltas Jums lai tęsias —
Mes linkim Jums tikros sėkmės.
|
|