|
|
Aš dar nekart dainuosiu Jums, žiūrovai,
Kai Jūsų meilę rasiu laišku gėlėse.
Prikels ranka apsnūdusį fortepijoną
Ir gims melodija koncertui vėl nauja.
Mane į salę nuolat kviečia Jūsų meilė —
Išgirdęs muzikos garsus aš vėl skrendu.
Artisto sielai Dievas suteikė šią laimę
Dainuot dainas, gyvent gyvenimą kitų.
Aš dar ne kartą nusilenksiu, Jums žiūrovai,
Prisieksiu vėl dainuoti amžinai.
Man Jūsų palankumas mielas, mano ponai,
Dėkoju Jums, gerbėjai ir tikri draugai.
Praėję miesto gatvėj gal nebepažinsit
Ir net užmiršite žodžius skambių dainų.
Bet patikėkit, mano širdį nuraminsit
Kai Jus sutiksiu vėl prie bilietų kasų.
… kankanų spindesys, ovacijos paikų žiūrovų.
Šekspyro klausianti karčios būties kalba…
Štai vieniša Karmen prabėgusi lengvai sustoja.
Ak! Dezdemonos linkstanti mirtin galva…
Teatro šurmulys nuščiūva arijai suskambus.
Mintis nueina dekoracijų kraštais.
Žiūrovai pamažu į rolę susirango
Ir patogioj kėdėj gyvena su visais.
Jiems patogu pasižiūrėt į mirštančiojo kančią —
Tai išprotėjusių komedija gili…
Juk sąmoju bereikšmiu patogu užlieti valdžią
Kėdėj, kurioj Tu pats nebuvęs neklysti.
Bet jei esi artistas — vaidinti niekad nenustoki
Ir stebink netgi tuščią gatvę ta drama,
Kurioj Tu niekad dalyvauti negali nustoti,
Nes uždanga į Tavo širdį pakelta…
Tu ateini kiekvieną vakarą į sceną
Ir savo laime daliniesi su mumis.
Koncertas baigiasi — lieki stovėti vienas…
Išeina natos… Vėjas trenkia durimis.
Prožektoriai jau išjungti. Rakina salę.
Dar sūrūs prakaito lašai Tau ant kaktos.
Tu scenoj nori dar pabūt, nes mūsų meilės
Suskambę durininko raktai neatstos.
Atmerk plačiai akis ir grįžk į salę!
Užlieki dainomis ir nuotaika gera.
Sūrių lašų neliks — artistas viską gali…
Gyvenimas prabėgs — liks nuostabi daina.
Vaizduotėj mums esi gražuolis Princas,
Karalius ant afišų ir rampos šviesose…
Bet koks bebūtumei — Tu, Dainininke, liksi
Apdovanotas už visus gyvenimo šlove!
Aš menu muzikinį teatrą —
Veda kelias dažnai ten sugrįžt,
Nes pravirkęs pabėgau į gatvę,
Kainą rizikos drįsęs bandyt.
Paskutinį spektaklį nutraukiau,
Nepagerbęs žiūrovų — verkiau…
Už kulisų vis arijos laukiau
Ir balsu operetę šaukiau.
Dekoracijų tamsūs šešėliai
Dengė sienas teatro senas,
Kai verkiau iš spektaklio išėjęs
Vis dar liesdamas mūzą ranka.
Dar galėjau tada nusilenkti
Ir žiūrovus paliesti akim,
Bet lyg sužeistą savąją lemtį
Fraką perplėšiau tyčia vinim.
Apkabink mane, Parteri, žvilgsniais,
Baltos ložės, Jums žiedą metu.
Paskutiniai spektaklyje žingsniai…
Aš dėl scenos kitos išeinu.
Šaukia muzika širdį dainuoti…
Nepalik, partitūra, natų!
Scenos uždangai vėl asistuoti
Lyg artistei gražiausiai galiu.
Kviečiu visus Tave ne rožėm apipint
Ir ne šampano taurę kelti siūlau…
Kviečiu ne žodžiais, o širdim Tave pamilt —
Padovanot gerumo tyrą jūrą.
Saukiu Tave sūrios mūs druskos paragaut
Ir duonos kąsnį padalint per pusę:
Gyvenimiškoj laimėj mūs visų palauk —
Gerumo savo duok po visą šūsnį.
Žinok, draugai čia susirinko artimi
Ir mūsų širdžių turtas yra vienas:
Auksiniai Tavo meilės vartai piešiami —
Gyvenimas Tavasis aukso rėmuos.
Nebūk vienatvėj, glauskis nuolat prie draugų —
Mes be Tavęs daug metų negyvenam.
Ir neieškok žmonių: šaunių, taurių, tikrų —
Mes Tavo kraujas — tekam Tavo venom.
Kviečiu visus Tave mylėt ir atsimint —
Už Tavąją draugystę tostą keliami
Kūryboj — linkim genijum tikru užgimt
Ir stoti į didžiausią meno kelią.
Gerasis mano Kunige, meldžiu Jums
Didžios sveikatos, dvasinės kaitros,
Kad perteiktas man žmogiškas dosnumas
Grąžintų Jus į erdvę dieviškos maldos.
Tikiu į Dievą Tėvą ir maldauju,
Kad Jus globotų Viešpaties galia,
Suteikus valią sunaikint apgaulę,
Dalinti žemėj gėrį Viešpaties Dvasia.
Gerasis mano Kunige, padėką priimkit,
O Dievo siųstą žodį vėl kitiems dalinkit.
Už dievišką gerumą melsiu Jums dangaus
Ir rojaus žemėj — amžino, šviesaus.
Sekmadienio tyla lai glosto
Ir atveria maldų vartus:
Prie Dievo stalo, Dievo sosto,
Kur laukia Kunigai kaltų…
Šventadienio saulėtas rytas,
Priglaudęs Viešpaties malda,
Sušildys tuos, kurie bažnyčioj,
Kad jaustųs Dievo danguje.
Paskyręs vienišiems maldelę
Paguostumėt Jūs širdį tą,
Kuri ieškos duobėto kelio
Į nuodėmes vis puldama.
Bet ištuštėtų juk bažnyčios,
Jei Dievo Dvasios Angelai
Nelauktų klumpančiųjų tyčia,
Pavirtę žemėj Kunigais.
Dieve, atsuk mano Kunigo žvilgsnį,
Kad nepamirštų maldelėj užtart.
Kristau, manęs Tu kasdien pasiilgsti —
Viešpatie, Kunigą mano pašauk.
Mano malda gal nepasiekia vartų,
Kur užrakinta teisybė tūnot?
Kunigui mano — atleisti pakaktų,
Kad aš laiminga galėčiau giedot.
Teikia palaimą visiems, kas suklydo,
Tavo teisybės tikrieji tarnai.
Mano gyvenimas kartą paslydo —
Žvelgia vargšu prieš altorių kaltai.
Kunigo maldą jaučiu begalinę
Savo gyvenimo gatvės tyloj.
Vaikšto jis basas po mano maldynus…
Viešpatie, leisk jam užtart mane tuoj.
Jūsų dvasinė jūra užtvindo platybes
Po gyvenimo skliautais manųjų kalčių —
Vėl jaučiuosi atradusi Dievo galybę
Ir pakilus virš skausmo, aš vėl gyvenu.
Už išgydytą sielą, Dvasiški, dėkoju,
Neminėdama vardo prieš minią žmonių,
Bet suklupus kas kartą prieš Dievo altorių,
Jums gyvenimo laimės ir džiaugsmo meldžiu.
Iš bažnytinių bokštų išverkusi laimę,
Dalinu ją visiems lyg dalelę maldos,
Tarsi Dangišką Duoną nuo Dieviško stalo,
Numalšinusią alkį tikro vargo keliuos.
Meldžiuosi už Tave kiekvieną vakarą ir rytą,
Kad išsipildytų Tau tik geri sapnai.
Kad nepatirtum niekad jausmo vienišo, išvyto,
Kad Tavo laimė tęstųsi taip amžinai.
Meldžiuosi už Tave, gerasis mano Dvasios drauge,
Dėkodama už tai, ką davė Dievas Tau,
Už tai, kad nelengvai tarnystei vienumon pasaukęs,
Tau leido tyros meilės iš žmonių sulaukt.
Meldžiuosi už Tave, kad, maldomis nuplovęs taką,
Juo eitum pasiimdamas daug vienišų —
Tokių kaip Tu, kaip aš, kuriuos gyvenimas vis plaka,
Ir vestum iki Dievo arkų amžinų.
O Viešpatie, nuženk į Kunigo sutaną,
Pavaikščiok marmuriniais grindiniais,
Išliek į mano širdį laimės tvaną —
Per religingąsias akis ateik.
Padovanok man, Dieve, baltą savo meilę —
Ištirpdęs mano maldą delnuose.
Pasigailėki tų, kurių man nuolat gaila,
Apgaubki juos tikėjimo galia.
Nueiki, Dieve, tarp žmonių Dvasiškio žingsniais —
Įsiklausyk į prašymus visų.
Praeidamas pro šalį ir mane išgirsi —
Tau dėkingumą reiškiu ir meldžiu.
Mano Dvasios Tėve, mano Angele Sarge,
Pasimelsiu dabar vien tiktai už Tave.
Nežinau, kaip meldei sunaikint mano kaltę,
Kad gyvenimas tapo lyg svajinga daina.
Prieš Šventuosius suklupus, meldžiu Tau palaimos
Už pamokslą, už maldą, už šypsnį veide.
Taip tikiu aš galybe Šventosios apvaizdos,
Kad dėkodama Dievui vis kreipsiuos į Tave.
Mano Dvasios Tėve, mano Angele Sarge,
Tau dėkoju, išmokius dorai Viešpatį garbint.
(dešimtas Dievo įsakymas: Negeisk svetimo turto)
Negeisk Svetimo turto —
(ne pavydu turim gyvent)
Svajonėm švenčiausiom sukurto —
Tu savo turėt pasistenk.
Negeisk svetimo turto —
Idėjų svetimų neimk,
O tam, kur nuo blogio apkurto,
Maldavimų teisę palik.
Negeisk svetimo turto —
Po trupinį savo taupyk.
Prašyk Dievo kąsnio sukurto,
O perteklių — vargšams dalink.
(devintas Dievo įsakymas: Negeisk svetimo vyro ir moters)
Negeisk svetimo vyro ir moters,
Neniekink kūno apgavystėm.
Nuodingą meilę gelbėk poteriais
Kol dar vaikai nespėjo klysti…
Negeisk svetimo vyro ir moters,
Sutramdyk savo geismą gležną.
Troškimai Tavo greitai apsiverks
Pajutę Tavo meilę gašlią.
Negeisk svetimo vyro ir moters —
Ne kitą, tik save apgausi.
Tad protą Tu darbuotis versk,
O sąžinę maldom nuplauki.
(aštuntas Dievo įsakymas: Nekalbėk netiesos)
Nekalbėk netiesos niekada.
Nemeluok! Juk tai laikinai.
Nepaslėpsi ylos juk maiše —
Ji išlįs kažkodėl amžinai.
Nekalbėk netiesos net juokais,
Užgauliodamas savo draugus.
Pasijus šalia buvę kaltais,
Įvilioti į melo tinklus.
Nekalbėk netiesos — kitą gerbk —
Jis nevertas juk melo tikrai.
Nepriversk dėl Tavęs Dievą verkt!
Kas Tau bus, jeigu Viešpats apleis?
|
|
(Be įvertinimo)
Loading...
Gairės: 
Kategorija: 
Peržiūrėta: 121 | 
