|
Jūs esate reikalingi ir mažam, ir senam.
Tik Jūs galite užtikrinti saugumo jausmą greta esančiam.
Tik Jūs galite sulaikyti piktą ranką.
Tai ir darote, pamiršdami save, savo šeimas.
Telydi Jus sėkmė, derinant jėgą su teisingumu,
Kad teisingumas būtų stiprus, o jėga – teisinga.
Su angelų sargų diena!
Sėkmingos tarnybos, nepailstamos ištvermės,
Neišsenkančios kantrybės, stiprios sveikatos,
Giedros nuotaikos ir neblėstančios sėkmės.
Būkite tvirti, drąsūs ir ryžtingi.
Kiekvieną dieną tesaugo ir Jus pačius Angelai sargai.
Jūs visą laiką negailėdami savo energijos,
Nepritrūkdami ryžto rūpinatės visų gyventojų saugumu.
Tad kiekvienas esate vertas didžiausios padėkos už tai,
Kad garbingai atliekate pareigą – ginti, saugoti, padėti.
Jūsų misija kilni – ginti kiekvieną žmogų, saugoti valstybę.
Nuo Jūsų profesionalumo priklauso visų mūsų gerovė,
Jūs teikiate mums viltį gyventi saugiame ir gražiame krašte.
Šios gražios šventės proga leiskite padėkoti pasirinkus tokią atsakingą profesiją,
Reikalaujančią nepaprastai daug atkaklumo, stiprybės ir išbandymų.
Tegul Jūsų didelius darbus lydi visuomenės pagarba.
Sveikinu visus minint Angelų sargų dieną!
Mieli draugai, be jūsų sunku būtų,
O gal nebūtų šių darbų visai?
Mintis galinga imtų ir prapultų…
Idėjos nuogos lyg vergai ant gultų
Dūlėtų popieriuj, pelytų ir supūtų.
Jei ne užtrukę darbo vakarai,
Kai cigarečių dūmuos skendi,
Užmiršę krištolinį brendį,
Išvargę atradimuose veidai.
Mieli draugai, aš sveikinu visus
Su darbu nuveiktu perpus.
Dėkoju Tau už pritarimą
Ir už “palaikymą” tiesos,
Už pakvietimą papietauti…
Ir dar daugiau tikrai viliuos…
Viliuos, kad mes ilgai draugausim
Ne tik darbe, bet ir namuos,
Kad į svečias šalis keliausim,
Jei kas kelionę bendrą duos…
Už bendrą kavos puodelį per pietus,
Už valandėlę prie kavos po darbo…
Už kolegas ir už bendrus draugus
Šiandien keliu draugystės taurę!
Tave pabūt kartu kviečiu
Pačiu brangiausiu man svečiu…
Lyg riešutai — į saują,
Lyg spinduliai — į saulę —
Atėjote po vieną
Ir triūsėte kasdieną.
Visi linksmi ir gražūs,
O rankos — baltos, mažos…
Bet daug padarėt darbo
Ir niekas nepavargo.
Todėl, kad ne po vieną,
O kad visi už vieną!
Vieni kitais tikėjom —
Todėl tiesa klestėjo.
Dabar — mes kolektyvas —
Grynuolis aukso gyvas!
Triumfuokim jubiliejui
Ir lai šampanas liejas.
Ateinu ne tuščiomis —
Pilnas dėmesio glėbys:
Patarimams ir tiesoms,
Pabarimams ir naštoms —
Už save ir už kitus,
Išklausysiu už visus!
Atlaidumas lai klestės
Ir širdis nenukentės,
Kai nors vienu žodeliu
Jus užgaut galbūt galiu.
Mano tiesą greit pajus,
Kas tik melui pakantus.
Galite neabejot —
Jums neteks darbe miegot —
Darbas verda ten, kur aš —
Už mane nedirbs kažkas.
Mano humoras tylus —
Nieks tikrai nuo jo nedus.
Gerbt ir dirbti atėjau,
Kai tik reikia — aš tuojau…
Su Jumis prabėgo metai, dienos,
Su Jumis švenčiau šventes.
Liūdesio akimirką kiekvieną
Su Jumis buvau drauge.
Man taip gaila, kad turiu palikti
Tuščią savo vietą aš…
Nenorėjau tylomis išnykti,
Lyg šalta žvaigždė užgest…
Mano atsisveikinimo puota
Man liūdna tikrai, draugai…
Lai tai bus neišgalvota,
Kad draugausim dar ilgai.
Iš triukšmingų gatvių einame į darbą,
Visą dieną būname kartu.
Mes draugai didžiausi kolektyvo tarpe —
Nors kolegos esame kitur.
Nuotaika lyg saulė languose, ant stalo —
Spinduliuoja mūsų širdys dvi.
Ir jausmai po darbo niekad neatšąla —
Gal kitiems atrodome keisti.
Bendradarbiai ir draugai,
Nes abiems labai gerai.
“Verčiasi darbai kalnais”
Ir netampa mums vargais.
Niekada neišnyksi šešėly,
Jei gyvensi tiktai dėl kitų.
Niekada nenuvys Tavo gėlės,
Jei dainuosi širdim dėl žmonių.
Tavo magiško balso klausytis
Eis seni, dideli ir maži —
Tavo dainos ne vieną išgydys,
Jei nebūsi prieš juos išdidi.
Tai, ką duoda mums Dievas — palaima.
Ši sėkmė juk retam paskirta.
Gal kažkas šaukia dangų pagalbos? —
Prieš Tave žydi žemė visa!
Gyvai Tu imi į ranką šaltą mikrofoną
Ir skamba lūpose pažįstama daina,
O kiekviena nata prožektoriuos užgroja —
Skambus orkestras aidi scenoje tada.
Triumfuoja salė, griaudi Tau aplodismentai,
Kai scenos laiptais prie žiūrovų Tu eini.
Palietęs žodžiais mus, širdy jauti Tu šventę,
Pavirtęs mums akordais iš senų dainų.
Giedoki, dainininke, scenai savo himną!
Gyvenki dėl žiūrovų meilės laikinos…
Lai rieda skaidrios ašaros ir veidą vilgo,
Kai liks vienintelė gėlė nuo mylimos.
Teatro prabanga kiekvieną dvasioj pakylėja.
Tiktai kulisuose suvirpa jaudulys.
Artistų paveiktas, kažkas nustos saldžiai mylėjęs,
Kažkas daugiau savęs mylėti neišdrįs.
Bet būki artistu ir scenoje kasdien gyvenki!
Kasdien gyvenki, mirki ir pakilki vėl!..
Ne kiekvienam valia palenkti šitaip savo lemtį
Ir dėl kitų kasdien tą šurmulį kentėt.
Teatras — dvasinių kančių ir nerimo šventovė:
Ten nebylus artistas mirtyje prabils,
Ten vis gyventi šaukia tikėti meile nesiliovę,
Ten išdidi širdis gyvenimui pakils.
Neužrakinkit salės durų — aš sugrįšiu
Ir scenoje tuščioj girdėsiu plojimus.
Sparnuotu angelu dainoj pakilsiu,
Nes kol dainuoju — šioj žemėj gyvenu.
Neužrakinkit niekad salės durų.
Nes raktų aš nuo jų nebeturiu.
Aš Jums gyvenimą kasdien aukoju,
Nes kol dainuoju — šioj žemėj gyvenu.
Neužrakinkit salės durų — dar dainuoju,
Liečiu fortepijono klavišus ranka.
Nukritusi gėlė žodžius kartoja
Ir šluosto prakaitą pavargusi daina.
|
|