|
Ir eglės vėl šlamės čia prie mokyklos,
O jų šešėliai dengs praėjusius metus.
Bus pamokos, skambės skambutis,
Tik mūsų čia jau nebebus.
Kaip pavasarį tirpstantis sniegas,
Kaip negrįžtantis aidas dainos…
Taip tos klasėj praleistosios dienos
Nebegriš, nebegriš niekados.
Linksma suspausti gavus atestatą…
Paliksi klasę, suolus, kur vargai,
Išeisi ten, į gyvenimą, kur stato,
Bet vėl paklausi kur draugai.
Draugai… Jau jie bus išblaškyti.
O klasė?.. Klasė jau kitų.
Atmink šie žodžiai bus rašyti
Vienos iš buvusių draugų.
Nepamirški draugų Tu ir klasės,
Prisiminki mokyklos takus.
Niekur nieko gražesnio nerasi,
Už mokyklinius savo metus.
Kuo greičiau svajojom būt suaugę,
Skubom išsiskirt su mokykla.
Tik retai kada mes pagalvojam,
Kad negriš prabėgę dienos niekada.
Mes išeisim visi, tyliai duris užversim,
Gal ištarsim “sudie” paskutinį, nebegrišim daugiau.
Vėjas plaukus taršys,
Jis užneš tuos takus, kur išmynėm.
Ir skambutis skardus, mus nešauks kas dieną,
Mes išskrisim, kaip paukščiai, išmokė skraidyti.
Gal sugrišim dar čia, į klases tas tuščias,
Bet sugrižę svečiais pasijusim…
Tu juk nepamirši vaikiškų išdaigų,
Savo mokslo metų ir senų draugų,
Kurie tartum mintys šiandien išsisklaido,
Nors širdy ir daros neapsakomai sunku…
Rytais neskambės jau mokyklos skambutis,
Staiga nutruks mums ši gija.
Paklydę mes kaip rudeniniai paukščiai,
Kažin kur laimę rasim savo kelyje…
O klasėje atrodys taip, kaip buvę
Senų suolų eilė, juoda lenta.
Ir sakinys lyg užrašytas vakar
Su ta pačia gramatine klaida.
Priimki, mokytojau,
Atspindį vilties –
Akių tyrumą.
Tiesą, meilę
Gyvenimu įprasmink.
Padovanosiu tau geltoną klevo lapą,
Ruduo išskynė vasaros gėles.
Tegul jie apie rugsėjo prasmę šneka
Ir mena saulės sklidinas dienas.
O juk gražu, kai supas klevo lapas,
Kai lenkiasi ištroškę prie žinių versmės,
Kai rudenio naktį vis šviečia tavo langas
Tartum ugnelė mylinčios širdies.
Atnešiu gražią dėkingumo puokštę
Už meilę, už raudonai pabrauktas klaidas,
Už ašarą, nuriedančią per skruostą,
Kai skaitot mokinukų laiškus, žinutes…
Kurios tau primena nedrąsų pirmokėlį,
Mergytę – mokinukę kaspinais žydrais.
Kiek daug į saulės pusę pakylėjai…
Prisiminimuose – vardai, vardai, vardai…
Nuo juodos gyvenimo lentos
Nenutrinki, Mokytojau, dar kreidos.
Be Tavęs jau niekas nekartos
Apie reikšmę gal vienintelės klaidos.
Iš baltųjų puslapių išplėšk
Savo pastabas seniai jau pamirštas
Ir kai rytmetis saulėtas brėkš,
Tu atleisk mums nuoskaudas kelias.
Sustabdyki gatvėje nors vieną kart
Ir kaip mokinius išdykusius sudrausk —
Apkabinsime Tave, o Tu mus bark,
Kad iš laimės vėl galėtume nuraust.
Prisiminsime Tave tuomet,
Kai išvengsime gyvenimo klaidų.
Tau dėkosim iš širdies kasmet,
Kai sugrįšime augint savų vaikų.
Per pageltusią žolę atbėgo rugsėjis.
Greit pakvips gelsvais lapais ir sidabro lietum…
Eina derliaus surinkti net ir tas, kas nesėjo,
Ir lydės jaunos mamos į mokyklą vaikus.
Su Rugsėjo pirmąja, Žmonijos pasauli!
Mokslo grūdus eik rinkti Tu, Jaunasis Žmogau!
Tavo skaidrią vaikystę nušvies skaisti saulė
Ir globos tyrą gėrį angelai iš dangaus.
Skamba mažas varpelis pirmokėlio delne:
Su Rugsėjo pirmąja, su Vaikystės švente!
Kažkas pabeldė į duris,
Kažkas miegot neleidžia…
Atmerkęs nuostaboj akis
Matai Rugsėjo veidą.
Pasipuošė Ruduo fraku
Ir įmetė pro langą
Rugsėjo astrų sulytų,
Ištiesęs savo ranką.
Atėjo šventė į namus,
Pakvipo viskas knygom.
Rugsėjis su Tavim perpus
Užsiėmė dalybom:
Dalino rudenio lapus —
Lapus baltųjų knygų.
Pavertęs rašalą lietum
Lydės Tave mokyklon!
Jau klasėj laukia mokiniai,
Jau nuskamba skambutis…
Dienynas, knygos, sąsiuviniai…
Tu jaudinies truputį.
Tu vienas stovi prie lentos,
Greit pamoka jau baigsis…
Nepasakei minties vienos…
Ir kam taip skuba laikas?
Neištaisyti sąsiuviniai,
Kur klaidos tarsi puokštės —
Tai brangūs Tavo mokiniai —
Gyvenimui paruošk juos.
Tau, Mokytojau, šypsena
Didžiausioj Tavo šventėj
Ir mylinčių akių kalba —
Išmokyk juos gyventi.
Ant stalo atversta knyga
Brandina mokslo mintį…
Kasdien taisai mažas klaidas, —
Toks atminty mums liksi.
Pavargusi palinks galva,
Kada visi jau miega,
O Tu taisai, taisai klaidas —
Tai mūsų gėrio pėdos.
Mes kasdienybėje kalti,
Dažnai užgaunam žodžiais…
Nustebins puokštė tarpdury…
Iš rankų kris Tau rožės.
Dėkojam, Mokytojau, Tau
Už Tavo didžią širdį.
Nieks neišmokys mūs geriau
Gyventi ir išlikti…
Rugsėjis beldžia į duris išdykęs
Ir veda į mokyklą mažučius.
Vėl tirpsta vaikiška širdis sutrikus —
Rugsėjis klasėj krykščia vaikučiu.
Rugsėjis beldžia į duris laimingas
Ir veda į mokyklą pirmąkart.
Šis jaudulys nebeišnyks vaikystės…
Kaskart rugsėjo pirmą laimėj noris verkt.
Mokytojau, mylėk mano vaiką lyg savo —
Kai manęs nėra, atstok jam mamą.
Mokytojau, globok mano vaiką lyg savo —
Kai draugų nebus, atstok jam draugą.
Mokytojau, saugok mano vaiką lyg savo —
Kai Tėvo nėra, atstok jam Tėvą.
Mokytojau, tikėk mano vaiku lyg savo —
Jeigu Jis suklys, nuvesk pas Dievą.
|
|