|
Dangų lyg paukštis perskrodžiau gyvenimu —
Aštrus mėnesienos pjautuvo ašmuo…
Pamenu, Tėve, kaip ant rankų nešamai
Meilės pavydėjo vienišas akmuo.
Mėlyną valtį per debesis irkluoju,
Kur baltos lelijos žvaigždžių atspindy.
Irstaus lyg pasakoj praeity tyliojoj…
Visą amžių, Tėve, būsim artimi.
Ieškau aš laimės tarytum tas akmuo,
Kas man, Tėve, laimę vienišai paduos?..
Tėve brangus, esi man Tu
Svarbiausias žemėje visoj.
Tarp vyriškų svajonių mūs
Vedei mane tikroj tiesoj.
Esi brangus žmogus širdy —
Tvirtybės sauja manyje —
Neleidęs pasiklyst kely,
Atvėręs prasmę lemtyje.
Apkabinu Tavus pečius —
Petys petin — visur kartu!
Suaugęs — Tau esu svečiu —
Retai matai… O aš žilstu…
Tau spaudžiu dešinę, Tėvuk,
Ilgai gyvenk, ilgai čia būk!
Brangus Tėveli, mus užauginai per greitai
Ir mūsų naštą nunešei tolyn į gulbinų dausas…
Tu mus su meile aukso rytmetin paleidai,
Nuplovęs veidus vien rudens lietaus lašų gausa.
Ne kartą savo rankomis Tu gydei, glostei,
Lydėjai, mums nežinant, į gyvenimo plačias marias.
Ne kartą ašaras nuo veido švelniom rankom šluostei,
Nepripažindamas, kad per dažnai užgaunam Tave mes.
Brangus ir mylimas, Tėveli,
Nutieski man likimo kelią,
Sušildyk patarimais ir glėbiu…
Aš Tavo amžina dukrelė,
Todėl tikrai man širdį gelia,
Kai pasiilgusi Tavęs, verkiu…
Linkiu, kad vėjas neužpūstų
Tikėjimo ir laimės būsto,
Kur tu priglausi nuoširdžiai mane…
Lai niekad pūgos neužpusto
Namų, kur su aušra nubustų
Geroji Tėviška širdies valia.
Tarytum ąžuolas stiprus ir ištvermingas,
Tarytum medis, Tėve, žemėje esi.
Žmogus gyvena, kad jis būtų reikalingas,
Kad jo darbais gėrėtųsi visi.
Mes linkim, Tėve, ąžuolų žalių tvirtybės,
Jaunatviškos minties ir vyriškos jėgos.
Tegu gyvena Tavyje galia jaunystės
Taip, kaip gyvena paukščiai ąžuoluos.
Mes apkabinsim, Tėve, Tave vėjų rankom —
Tu išblaškytus vėl visus priglausk…
Ir ąžuolo galias paleiski tik į dangų,
Kur Dievas mus palaimos lietumi nuplaus.
Išeisi, palikęs vaikystę,
Pirmąsias klaidas, paauglystę,
Čia meilė pirmoji dar dūsaus ilgai,
Liūdės pamiršti sąsiuviniai.
Trumpos pertraukos, jų šurmulys,
Lentoje nebaigta užduotis,
Laiko upė tekės, jos užtvenkt negali,
Paukščiai grįžta, o tu išeini.
Už šių mokyklos durų daug takelių,
Kelių ir vieškelių, kuris gi skirtas tau?
Juose bus visko: džiaugsmo ir vargelių,
Vienų mažiau, kitų šiek tiek daugiau.
Bet šiandien vis dar linksminkis ir šėlki,
Jaunystės vėjas tau neleis nurimt.
Draugus apglėbęs juoksies, gal net verksi,
O ryt su likimu išeisi susitikt.
Na, kodėl, kai aplinkui toks kerintis grožis:
Žydi obelys, paukščiai susuko lizdus,
Kai jaunystė kaip žiedas pradėjo tik skleistis
Teks užverti duris ir palikti draugus.
Vieną kelią iš šimto tau teks pasirinkti,
Pasitark su širdim, apsispręsk ir tada
Drąsiai ženki gyvenimo savo sutikti
Ir te laimė į kelią išlydi tave.
Liko 100 dienų tarp klasės draugų,
Liko 100 dienų tarp geltonų suolų,
Vienas šimtas dienų svajomis apsuptų,
Vienas šimtas dienų, kai jauties čia savu.
Laiko jūra banguos, dienos plauks kaip laivai,
Tu moksleivio dalia džiaugsies nebeilgai.
Juokis, šėlk ir kvailiok su draugais artimais,
Nes pavasarį teks atsisveikint su jais.
Jau išeini… Kaip greitai prabėgo tie dvylika metų.
Kaip viena diena.
Buvo visko, visko ir reikia.
Mes dažnai buvome nedovanotinai šiurkštūs, buvom…
Bet dabar, stovime su gėlėmis ir klausomės jo skambėjimo,
Klausomės su nerimu, širdies virpulių,
Gal todėl kad išsiskirsime,
Gal todėl taip greitai suaugome.
Pro mokyklos langus vaikystė staiga prabėga,
Jos ilgos pamokos baigės visviena.
Mokykloj patyrėm tiek džiaugsmo ir laimės,
Ir štai mes išeinam visai jau suaugę.
Po laiko tu jau supranti, kad pasibaigė
Jaunos dienelės, juokas, išdaigos visų.
Kad atėjo tavo tas gyvenimas,
Kad nebepamatysi jau draugų.
Prirašėm sąsiuvinius,
Perskaitėm knygas.
Netyčia juoką išbėrėm
Prie klasės slenščio.
Vienas kitam pažvelgiam i akis,
Nepasakytų žodžių išsigandom…
Suvirpo pirštai nejučia,
Kai atsisveikindami ranką spaudžiam.
Jau eisim?! Taip greit?!
Dar patylėkim…
Beviltiškai nusvyra baltos tulpės,
Ant suolo, kuriame vaikystę piešėm..
Nors proto aukštumų aš niekada ir nepasieksiu,
Nors išradimai, mokslas – ne mana sritis,
O nuo tiksliųjų mokslų atkakliai aš bėgsiu,
Bet mano kelias, mano viltys, ateitis.
Nė kiek ne prastesni nei įžymių profesorių,
Nė kiek ne mažesni nei mokslininkų šių.
Ir nesvarbu, kokia mana profesija,
Svarbiausia tai, jog aš ŽMOGUS esu.
Tavojoj gyvenimo knygoj
Dar puslapių daugel tuščių.
Reikės juos visus prirašyti
Darbais, širdimi ir žodžiu.
Kad noriai ją imtų skaityti
Kurie po tavęs jau ateis.
Už tavo klaidas ir dvejones
Norės tave kaltint ir teist.
Nenuorama, peštukas, sėdėdavau gale
Ir grauždamas pieštuką, trugdžiau kam nors šalia.
Kelnaitės paraitytos, kišenėje akmuo,
Apkultas apdraskytas vėl grįždavau namo.
Nė velnio nebijojau, pripratęs prie lazdų,
Tvirtai laikiaus ant kojų, ėjau pešiaus už du…
|
|