|
Ne dėl idėjų žmonės veda,
Ne dėl sparnų jauniems dangus —
Tiesiog mylėt puiku ir gera
Pajutus skonį būt kartu.
Į druską padažykit duoną
Ir prisiminkit, kaip sūru,
Kad nesijaustų niekas “ponu”
Tarp dviejų virtusių Vienu.
Paduokit savo meilei ranką —
Jai Jūsų dviejų nepakanka.
Sukūręs šeimą tvirtas būk
Lyg ąžuolų žalia giria,
Nes uošvienė Tave išplūs
Ir uošvis neužtars varge…
Paėmęs žmoną, geras būk,
Nes Tavo priesaika duota,
Kad negalėsi jaunas dūkt,
Kad Tavo laimė surišta.
Žinok, laikysi tris kampus
Vaikais, žmona ir uošviene…
O kai ketvirtas kampas grius
Tuomet Tave mes guosime.
Jaunystės vyriška dvasia
Iš vyrų neatimama!
Jei Tu neturėsi šunelio,
Tai jo nenunuodys draugai
Ir neišgirsi, kaip kleba
Vien priešai už durų dažnai.
Jeigu Tu neisi į kelią —
Tai jo nebeperbėgs katė…
Ir Tu nebijosi net velnio,
Jei uošvė žentelio gailės.
Jei nerašysi Tu laiško —
Tai jo neskaitys juk kiti…
Tik žentui ir uošvei bus aišku —
Dėl visko kaimynai kalti…
Jei neturėsi Tu namo —
Tai dūmų ten niekad nebus,
Žmonos, kuri vyrą apgavo
Ir išmetė lauk iš namų.
Anksčiau už žemę šiandien nubudo saulė ir savo šiluma užliejo naująjį Judviejų pasaulį.
Su ypatingu jauduliu abu pajutote aukso gijų susiliejimą savo jaunose širdyse.
Vidinis virpulys įtempė du liaunus, nepatyrusius kūnus, tarsi naujo muzikos instrumento stygas.
Nuo mažiausio prisilietimo žodžiais, žvilgsniais ar mintimis,
Jūsų jaunystės sielos pakyla į debesis sparnuotais laimės paukščiais, kur Jūs susipinate į vieną kūną.
Lai Saulė pažadinusi Jus naujam gyvenimui niekada neužtemsta ir nepraranda šilumos.
Siekdami dviejų žmonių tobulumo harmonijos, nutiesite šviesius takus savo būsimiems vaikams,
O tai reiškia, kad du pavirtę į viena, bus Jūsų laimės paukštis.
Iš tų paikysčių, kur jaunystė šėlo
Išėjote abu kartu…
Todėl pajauskite dar kartais gėlą,
Pamatę buvusius draugus.
Į meilės muziką nuveskit
Balčiausius angelus dangaus,
Į šventės puotą veskit dviese
Draugus, kurie pasveikint lauks.
Palaimos šydą užsimetę
Praeikit dviese tarp žmonių,
O mes sušuksim “Jūs jau vedę!”
Laimingi būkite kartu.
Jums šventą ugnį iš Tėvų namų atnešę,
Uždegsim židinį, kuris neblėstų širdyse,
Be atvangos jį kurstykit — tegu negęsta —
Įžiebkit jį liepsnojančia šeimynine darna.
Tegu gerumo židinys lydės daugybę metų,
Ramybe ir supratimu lai šildys Jus liepsna.
Tuomet gyvens namuos šviesi dora lyg saulė,
O dvi sujungtos meilės širdys nuolat bus drauge.
Augindami vaikus, jiems perduokit namų jaukumą,
Kurį su ašarom Jūs dviese prisiminsite dažnai.
Jiems leiskit meilės židinį brangint ir saugot,
Tegu padovanotą ugnį puoselės šventai.
Skamba varpinės rotušių bokštuos!
Trimituoja danguj Angelai!
Veža piršlį melagį Jo pokštuos
Sidabriniai jaunikio žirgai.
Lyg šventykloje žvakė įkaitus
Tirpsta laimė balta suknele.
Tyra meilė nutvieskus Jos veidus
Vainikuos aureole šventa.
Mes linkime, kad nenustotumėt meilės jausmo,
Kad neprarastumėt humoro,
Kad jus lydėtų apgalvoti siekiai,
Kur bendra nuomonė taptų troškimų ašimi.
Daugybė šeimų pradeda gyvenimą linkėjimų gausoje,
Bet tik nedidelei jų daliai tenka laimė pajusti išsipildymų euforiją.
Gal kam nors stinga supratimo, o gal kas nors neišsaugo duotos priesaikos.
Tačiau šeimyninės laimės viltis gyvuoja tūkstantmečiais
Ir šaukia jaunus žmones pratęsti žmonijos giminę.
Būkite laimingi!
Kai takai realybės ant žemės išnyksta
Lyg sparnai pakylėja širdimi link žvaigždžių
Stebuklus dovanoja gražuolė Jaunystė —
Po vaivorykštės tiltu žmonės vaikšto po du.
Skelbia varpinės visos apie meilės stebuklą! —
Saulė lietų bučiuoja tarp baltų debesų…
Jei po daugelio metų tokios meilės nebūtų,
Vėl vaivorykštės kelio Jūs ieškokit abu.
Lai laimingas gyvenimas neša Jus vingiais,
Nemunais ir vilnelėm širdingų jausmų.
Ne iliuzijų miestais, o toliais didingais
Eikit naktį ir dieną per pasaulį kartu.
Kaip gera šiandien Tave apkabinti ir pajust tavo rankų ir pečių tvirtumą. Tai akimirka, kurioje pasiduodu prieš Tave — esi stipriausias savo užtarimais, esi galingiausias savo patarimais.
Didžiulė Tavo gyvenimo patirtis apgaubia vien žvilgsnio palytėjimu, vienu rankos mostu, vienu plaštakos paspaudimu. Brangus Tėveli, stiprybės jausmo pripildyta erdvė, kurioje Tu esi. Tavyje triumfuojantys — žmogiškumas ir tiesa, santūrumas bei atkaklumas — palydėjo mane teisingais laimės keliais.
Sveikinu Tave, Tėveliuk. Linkiu Tau sveikatos ir daug laimingų dienų, nes neįsivaizduoju savo gyvenimo be Tavęs.
Vis dažniau prisimenu, Tėveli, Tavo artumą ir šilumą. Dažnai susijaudinu ir pravirkstu. Sublizgusi akių kamputyje ašara užlieja mano sąžinę Tavo meilės ir ilgesio vandenynu. Skęstu prisiminimuose, kurie nuneša mane tarsi laivą prie mūsų saulėtųjų horizontų.
Galiu visiems pasakoti apie Tavąjį gerumą valandų valandas. Galiu įrodinėti, kad ir dabar, Tėvužėli, esi man toks brangus ir mylimas, koks buvai, kai dar supausi spalvingose vaikystės karuselėse.
Deja… Kas patikės pašėlusiu mūsų gyvenimu, kuris tarsi melagis mėnuo — čia pasirodo iš už debesies, čia vėl išnyksta… Viskas jau praeity.
Bet, mylimas Tėveli, apkabink mane — savo retąjį svečią — ir Tu pajusi, kad aš labai Tave myliu. Būk sveikas ir laimingas. Būk mylimas visų žmonių.
Žinau, kad nuolatos galiu sugrįžti į namus, kur laukia Tavasis Tėviškasis didingumas. Tačiau, būtent, toks Tavo būdas visuomet priverčia apsvarstyti savo veiksmus ir pagalvoti: gera lengvabūdiškai gyventi, bet ką aš Tėvui pasakysiu?..
Niekada Tavęs nemačiau darant tai, ko nelinkėtumei kitiems. Todėl galiu pripažinti, jog esi didysis mano gyvenimo ramstis. Esi vienintelis žmogus žemėje, kuris parklupdo mano jaunystės vėjavaikiškumą. Tavo dvasinė stiprybė išugdė manyje žmogų. Dėkoju Tau, Tėve.
Žali beržynai, mano Tėve, Tau siūbuoja —
Pati birželio žaliojo pradžia…
Saulėlydžiuos Tau gros dangaus natom obojus,
Užbūręs vien širdies giesme graudžia.
Apkabinu Tave, gerasis mano Tėve,
Dėkoju už gyvenimą vien Tau.
Nebūtų niekas taip šiltai mylėjęs
Ir nežadėtų niekas manęs laukt.
Su Tėvo diena, mylimas, brangusis.
Džiaugiuos, kad esu širdies Tavosios pusė.
Raibas sakalėli, skrisk pas Tėvužėlį,
Tu nunešk Jam mano akeles.
Kelki, saulužėle, nuostabiausią gėlę
Glostyti Tėvelio rankeles.
Mielas Tėvužėli, priimk sakalėlį —
Jis prabils Tau mano širdele:
Dangų dovanoju, žydrą tolių mėlį
Ir dukters tyras ašarėles.
Aš seniai paklydus, Tėvo neišvydus —
Gero patarimo trūko man…
Prie langų parimus — tų namų, kur gimus,
Rodau Tėvo sodą jau saviems vaikams.
Mes visi sugrįžom, Tavo pievas bridom —
Ilgesį Tau nešėm klupdami.
Tavo sodo rasos mūsų sielas gydo…
Tėve, mes juk Tavo meilės alkani.
Siūbuoja gluosnis mano Tėvui,
Šukuoja vėjas plaukus Jam.
Už Jo sveikatą ačiū Dievui —
Lenkiuos už Jį dangaus skliautams.
Dainuoja saulėtos palaukės
Dainas, kurias dainavo Jis.
Ir stoviu ašarą nubraukęs —
Dainuoja Jam mana širdis.
Ateina laimė per padangę,
Kai Tėvas tiesia man parankę.
|
|