|
Brangus Piršleli melagėli,
Neatlikai Tu pareigos:
Tu pamergių nepamylėjai,
Nesurandi namuos svočios,
Ir pabroliai neprisigėrė —
Nesivolioja nieks kampuos…
Jaunoji mus visus prikėlė
Ir sakė, darbo greitai duos!
Kraičius žadėjai padalinti,
Bet matome dabar visi,
Kad galim Tau net nepriminti,
Nes apgavikas Tu esi!
Žadėjai mums arielkos duoti
Ir šokt lig ryto su svočia,
Bet pirmas nulėkei miegoti
Ir svočią pavogė slapčia.
Dabar mes karsime Tave!
Nesibaigs lai metų metais Medaus mėnesio verpetai!
Kopinėkit meilės medų — visą amžių metų metais!
Sau svajonę pastatykit — tarsi korį nulipdykit
Platų avilį vaikučiams — Jūsų meilės pabiručiams.
Medum šeimą sulipdykit… turtui vaško padarykit
Ir uždekit meilės žvakę, savo gerbūvį pastatę.
Kopinėkit meilės medų, kad pritrūktų meilei metų!
Kaip pavasario dangaus žvaigždelė
Išnyksta auštant rytui virš namų,
Taip Jūs išeisit, pasirinkę kelią,
Palikę židinį brangių Tėvų.
Su meile palydėsime nuo slenksčio,
Įdėję kraičiui savo šilumos.
Tegu dvasia namų ugnelės vaikšto
Ir kursto židinį jaunos šeimos.
Gyvenimo prasmės ieškokit dviese
Tyruos pasitikėjimo skliautuos.
Jei savo šeimą amžinai mylėsit,
Tai Dievas laimę Jums abiems aukos.
Nuo Tėvų slenksčio pakylėti
Išeinate karštai mylėti!
Į žydrus pasaulio žvaigždynus
Baltų rožių taką nutiesk.
Lyg gulbė į dangų pakilus
Skraidyki po skliautais vilties.
Baltosios palaimos prašyki
Skaisčiausių dangaus angelų —
Lai Tavo vaikams laimė švyti,
Kada į pasaulį atneši juos Tu.
Pačios didžiausios laimės linkim —
Būk mylima, ne išdidi,
Būki grakšti lyg upės vingis
Ilgam gyvenimo kely.
Pačios tikriausios meilės linkim —
Laiminga būk ir gerbiama.
Lai bus gyvenimas beginklis
Prieš tuos, kuriems šeima yra šventa!
Tu — žiemos gražuolės šydas,
Tu — balta puri pūga…
Stabteli Tave išvydę:
Tu juk — Nuotaka balta.
Baltą rožių puokštę meski
Pabroliams ir pamergėms —
Tu jau savo laimę rasi —
Negailėki jos kitiems.
Ant rožinio padangės skliauto
Baltieji Nuotakos žirgai.
Iš atminimų liko skiautės —
Visus ir viską palikai.
Balti miražai Tavo sielai,
Baltų lelijų Tau žiedai
Už tai, kad išėjai ne dienai —
Jaunystę amžiams palikai.
Neverk prie slenksčio, neraudoki
Tu išteki mylėdama tikrai.
Tiesiog gyvenki — ne aukokis —
Ir jausi laimę amžinai.
Auksinį žiedą dovanojęs
Jau tiltais nunešė Tave
Į begalinės meilės rojų,
Kur būsi Jam tikrai viena.
Baltoji paukštė sužieduota —
Mes linkim Tau ilgai mylėt
Taip, kad jaunystės paaukotos
Tau nereikėtų jau gailėt.
… varvėkite, baltosios žvakės, verkite jaunosios ašarų šešėliais…
… deginkit altorių tylą, dangiškosios ugnys, taip, kaip dega Jaunosios širdis…
… liepsnokit, šventosios ugnys, įkaitindamos įsimylėjusios kraują, kad užtvindytų meilė…
… kilkite, išbarstyti rožių žiedlapiai, iš po Jaunosios kojų ir neškite jaudulį link varpų…
… skambinkite, varpai, virš bažnytinių bokštų nešdami Jaunosios priesaiką prie Dievo kojų…
… neškite, angelai, Nuotakos nuometą per visą bažnyčios skliautą, kol sparnai pavirs į debesis…
… laikykite, amūrai, Jaunosios rankas prispaudę prie savo strėlių, kad sklistų skriejančios meilės kaitra…
… bučiuok, Nuotaka, Jaunojo lūpas, kad patirta laimė sujungtų Jūsų kūnus į vieną…
… šlovinkit Viešpaties palaiminimą, visi stebintieji, Santuokos Sakramento akimirką…
… klestėk, šlovingoji šeima, susikūrusi iš meilės!..
Tu mėnulio glėbiu apkabinki baltą sodą
Ir surink rasos karolius mylimai,
Kad ištirptų Jos jaunystės ašarotos godos,
Kaip išnyksta vasaros naktų kvapai.
Neribotoj savo meilėj visuomet globoki,
Švelniai žadindamas iš saldžių sapnų.
Vyriškąją jėgą sugebėk kaltai aukoti,
Semdamas Jai meilę iš nakties delnų.
Ar žinai, kad Jai gyvenimą atstosi?
Tad mylėk ir nenustok aukotis!
Piliastrų marmuras baltuoja.
Altorių maldos klupdo Jus
Ir angelai Jums giesmę groja,
Paliesdami sparnais varpus.
Palaimos žvilgsnis virš krūtinių
Nuslys į dangų pro žvakes,
O tyros maldos lies žvaigždynus
Ir meilės dvasioj amžiais degs.
Mes linkim laimės amžinos
Klestėjimui jaunos šeimos!
Rožinio aromato pripildytas vestuvių rytmetis daugelį metų lydės Jūsų prisiminimus.
Laikas, subrandinęs Jus abu didingai gyvenimo permainai, liks tik Jūsų nuotraukose ir bendruose pokalbiuose.
Šis rožių svaigulio šaltinis bus neišsemiama versme, iš kurios visą gyvenimą semsitės įkvėpimo meilei ir skrydžiui į laimę.
Sveikiname Jus, brangūs Jaunieji, ir linkime sukurti nepaprastą šeimą, kurioje būtų apvainikuoti bendrumu saulėlydžiai ir aušros.
Linkime savo laimės skrydyje visuomet jausti vienas kito sparnus.
Linkime dangaus aukštybių platumas paversti savo gyvenimo erdvėmis, kuriose atrastų vietą gėris ir pasitikėjimas, džiaugsmas bei darna.
Linkime amžinos šeimyninės laimės!
Nuneški meilę baltojoj rožėj,
Kur žvakių alpstanti liepsna…
Ir priesaikos auksiniai žodžiai
Taps nuotakos širdy daina.
Orkestrų gaudesy Jūs dviese šoksit
Priglaudę meilę tarp savęs…
Tad dviejų laime mums pamokit
Priversdami žvaigždes užgest.
Laimingas būk sukūręs šeimą! —
Dainuokit dviese meilės dainą!
Iš stebuklingos jaunystės
Gražiausią gėlę sau skini.
Užmiršęs mūs visų draugystę,
Karalius mylimai esi.
Nesapnavai ir nesvajojai,
Kad būsi Tu šeimos galva.
Todėl jos prievolė naujoji —
Prisiekus būt ištikima.
Kaip gaila, kad draugus palikęs
Vienišiaus dalią užmiršti…
Bet šis sprendimas bus pavykęs,
Nes mūsų saitai amžini.
Senos draugystės neišduoki
Nors Tu dabar jau susituokęs!..
Auksiniais tiltais meilę neškit,
Gyvenkit laimės danguje
Ir lai šeimos žvaigždynai klesti
Žmonos ir vyro glėbyje.
Nesužalokit meilės jausmo
Piktumo žodžiais kai kada
Ir nesuteikit širdžiai skausmo,
Šeimoj gyvendami drauge.
Auksiniais tiltais meilę neškit
Ir lai šeimos žvaigždynai klesti.
|
|