|
Šiandien visi jums linki laimės, turtų,
O mes jums palinkėsim išminties,
Kad judviejų gyvenimą sukurtų,
Be melo, be skriaudų ir be kaltės.
Kad visuomet išliktų žvilgsnis šiltas,
Visas aušras sutiktumėt drauge,
O vakarai nutiestų aistrai tiltus
Net kai į širdis pasibels šalna.
Mylėkit ir išlikite laimingi,
Apeidami kiekvieną laiko vingį!
Šeima – tai žemiška dvejybė,
Palaiminta dangaus,
Sutvirtinta širdžių vienybė
Laiko delnuos užaugs.
Šeima – tai meilės namo stogas
Viršum dviejų žmonių,
Tenai skambus vaikystės juokas
Prabyla su laiku.
Šeima – tai žemiška dvejybė
Viens kitą mylinčių žmonių.
Laimės žiburėlis šviečia,
Uždegtas dviejų širdžių,
Ir apsvaigus meilė kviečia
Eit abu vienu taku…
Šiandien sujungti likimai
Liks viena tvirta jungtim,
Te naujieji pažinimai
Laimingiausia ves kryptim.
Viens kitam ramybės būkit uostu,
Kuriame ir gera, ir jauku.
Lai gyvenimas gražiai suklosto
Nuostabiausią virtinę dienų.
Kaip gerai, kad nežinot vienatvės
Ir lietaus ašaroto prie gatvės…
Kaip gerai, kad per mėlyną dangų
Ėjot Jūs pasiėmę už rankų.
Kaip gerai, kad šeima amžinoji
Pikto blogio kitų nekartojo,
O tik skrido svajonių padangėm
Ir draugai namų slenkstį šį lankė.
Kaip gerai, kad šiandieną abu
Tarp vaikų, tarp draugų, giminių!
Seniai baltos gulbės išskrido,
Numesdamos plunksnas kelias…
Priminę vestuvinį rytą,
Pakilo aukštyn į žvaigždes.
Po mažą gulbelės plunksnelę
Jūs rinkote laimę abu.
Po vieną kadaise gyvenę
Suradote laimę kartu.
(po 50-ies bendro gyvenimo metų)
Auksasmiltė žemė lenkias Jūsų kojoms,
Gintarinėm rankom gaubia Lietuva,
O svečiai už stalo su daina linguoja,
Šventą duoną raiko artimų šeima.
Aukso gijom pintas Jūsų šeimos kelias,
Iš gausybės rago liejasi darna…
Priesaikų tesėję — džiuginkit mus meile,
Nes tikroji laimė — Meilė amžina!
(po 50-ies bendro gyvenimo metų)
Auksinis meilės ruduo jau atėjo
Prabėgusių metų kraičius suskaičiuot.
Tas jausmas, kai nuolat dvi širdys ilgėjos,
Subrendo lyg grūdas laiminguos vaikuos.
Auksinėm juostom Jums širdis surisim,
Išpuošime keturis namo kampus,
Surasim melagį, — tą buvusį piršlį,
Ir gerajai svočiai atkelsim vartus.
Auksinės vestuvės!.. Ši laimė aplanko
Tik tuos, kur gyvenime buvo kartu.
Už negandų kančią, už begalę vargo
Lemtis dovanojo Jums meilę vaikų.
Auksinėm karūnom mes Judu papuošim —
Karališką šventę dangus vainikuos —
Tenuskamba džiaugsmas bažnyčių varpuos!
(po 50-ies bendro gyvenimo metų)
Daug jau nuotakų gulbėmis skrido per Jūs namų slenkstį:
Ir dukra, ir anūkė, ir geroji marti.
Mes — suaugę vaikai — Jums atėjom žemai nusilenkti
Ir primint, kaip tekėjai, Mamyte, pati.
Mūsų amžius byloja, jog pusšimtis metų praėjo
Kai, Tėveli, Tu Mamą tik mums išrinkai…
Ar svajojot kadais, kad auksinis ateis Jubiliejus
Ir šią santuoką laimins vaikai.
Jums auksinį saulėlydį pilam ant santuokos kelio,
Šilko juostom apjuosę bučiuojam rankas.
Dievo Dvasios palaimą išmeldę suklumpam ant kelių,
Jums surinkę lietuviškų pievų gėles.
Debesų švelnumas neprilygsta jausmui
Patirtam kartu gyvenime bendram.
Neprilygsta aistrai skrydis paukščio,
Nes patirti duota tai ne kiekvienam.
Kur galėtum rasti dangų savo sielai,
Jei ne Jūsų tyros laimės namuose.
Kur galėtum pasislėpti vienai dienai,
Jeigu ne pas Jus — laimingų širdyse.
Gera mums pajusti Jūsų šeimos laimę
Ir žinot, kad vietos čia visiems užteks.
Dovaną priimkit — mūsų visų meilę —
Tegu Jūsų dangūs niekad neužtems.
(po 25-erių bendro gyvenimo metų)
Sidabrinėj karietoj praskriejo vestuvės,
Sidabrinis lietus išbučiavo rankas
Ir sidabro žiedais pažymėtos jungtuvės
Jūsų meile užliejo mūsų žemės lankas.
Nuostabus jubiliejus džiaugsmu liečia šeimą
Subrandinusią meilę anūkams mažiems.
Ir lai metai jaunystės taip greit nepraeina —
Pasidžiaugti dar leiskit Jūsų meile visiems.
Sidabrinis lietus tegu lyja už lango,
Tegu barsto Jums laimę sidabro lašais.
Tad sušokite Judu Jubiliejinį tango,
Apkabinkit viens kitą kaip jaunystės laikais.
Mieli tėveliai,
Bėga metai, jų tėkmės nesustabdysi jokia jėga pasaulyje.
Nemažai metų prabėgo, o jūsų širdyse dar gyvas pirmas vaiko riksmas, pirmas jo šypsnys.
Jūsų rankos dar tebejaučia vaikiško delniuko šilumą.
Jūsų širdyse visas vaikų gyvenimas, ir štai atėjo diena,
Kai tą gyvą širdies dalelę reikia atskirti, dalelę į kurią po lašelį,
Po trupinėlį dėjote gėrį, grožį, širdies šilumą, gražiausias gyvenimo viltis.
Nėra žemėje tokių žodžių, kuriais galima būtų jums atsidėkoti.
Todėl tegul išlieka tas gilus dėkingumas jūsų vaikų širdyse.
Ir nepamirš jie tada kelio į jūsų namus,
Ateisim pasisemti kantrybės, vilties, išminties
Iš jūsų mes mokysimės kurti savo gyvenimą.
Gal paskubėsime, gal daug kur klysime, o gal ir įskaudinsime –
Neskubėkite mūsų teisti, o patarkite ir atleiskite.
Skamba vargonai, lekia arkliai.
Baltoj karietoj — nuotakos šydas.
Grindinį muša pašėlę žirgai.
Stovi nustebę visi, kas išvydo.
Baltą gulbelę tuoj sužieduos!
Dės ant galvelės meilės karūną.
Nuotakos laimę Dievas globos:
Naujas jos kelias — mylimo rūmuos.
Neša per tiltą laimės paimt —
Mylimą savo — gulbės plunksnelę.
Ji nuo altoriaus laimėj nuskris —
Džiaugsmas baltasis virs į gulbelę.
Baltais bateliais aslą palies,
Nuometo kraštas glaus vyro ranką…
Atlaso sapnas iš ateities
Neša lyg gulbę — meilė Jos laukia.
Jau skrieja vestuvių karietos —
Žirgai neberanda sau vietos.
Jaunikį svočia pasitinka,
Sveteliams čia vietos nestinga.
Iš balto jaunystės takelio
Nuo slenksčio išleidžia Tėveliai,
Ir ašarą braukia Motulė
Į staltiesės baltą drobulę.
Arkliai čia jau grindinį muša —
Dėl meilės jų pasagos dūžta.
Prie židinio veda Tėveliai
Ir siaučia laimingi sveteliai.
Į valsą jaunieji įsupo
Svajingąjį bučinį lūpų.
Sudegino rūtų vainiką.
Bet meilė per amžius jiems liko.
Horizontas gyvenimo tolių
Jums atskleis pažadėtąjį rojų:
Meilės tiltus per melsvą padangę,
Kur išties tikra laimė parankę;
Rausvą aušrą virš mylinčių lauko;
Tikrą ryžtą be ilgesio skausmo…
Juk tik tie, kurie siekius pažino —
Dar nuskris į lemtingus žvaigždynus.
Jūsų laukia pasaulio miražai,
Medaus mėnesio laimės vojažai:
Neišdildomą jausmą patirsit —
Rodos dviese Jūs žemėje liksit;
Netrikdys Jūsų svetimas žvilgsnis,
Nežavės Jūsų svetimas šypsnis…
Juk sujungė Jus meilė šiandieną
Ir daugiau Jums nebūti po vieną!
Lai bus gyvenimas tarsi medaus mėnuo!
Mieloji mūsų Svočia, Tau dėkojam
Už nuostabų svečiams karvojų,
Už rankšluosčius ir prijuostes,
Už juostas tarsi už virves,
Kuriom galėjom piršlį kart,
Kad nuotakai nereiktų verkt,
Jog per melagį reiks jai vargt.
Mieloji Mūsų svočia, Tau dėkojam,
Bet prieš visus svečius kartojam,
Kad vaišinus mus sūriais ir medum
Neprivertei visų svečių paklust —
Jie šoko, siautė ir dainavo,
Per dieną, naktį sau puotavo,
Prigėrę, piršlio nepakorė —
Melagis jiems “ponu” atrodė.
Skandinsime Tave “balėjoj” —
Už piršlį — nepasigailėję!
|
|