|
Jūs eikit kartu, tvirtai rankom sukibę,
Tas kelias viliojantis, ilgas, sunkus.
Ir veskitės pagarbą, meilę, kantrybę,
Per rytą ir vakarą – ilgus metus.
Pabūkim greta, kaip medžiai
Supynę rankas, kaip šakas.
Viršunėm bežvelgiantys šiandien,
Naktim į šviesiąsias žvaigždes.
Pabūkim arti, kaip laivai du
Prieš plaukiant į jūrą neramią,
Du žmonės, maži du taškeliai
Didžiąjam būties okeane.
Pabūkime lemčiai dėkingi
Už šitą akimirką šviesią.
Pabūkim, kol lemta mums būti
Pabūkim, kol gera mums dviese.
(po penkerių bendro gyvenimo metų)
Lietuviškų miškų didingas medis
Palinkęs tarsi melstųsi jis Jums.
Jėgų iš jo įgavę — dangun kelsis
Ir ąžuolų galia šeimoj nubus.
Turėti laimę — tai lyg auginti medį:
Vaikuos, šeimoj ir savyje —
Ir išugdyti ąžuolinę šerdį
Plačioj šakotoj gentyje.
Tad su Medinėmis šeimos vestuvėm —
Tvirtom lyg miškas sutuoktuvėm!
Krikšto dieną prisiminę, sveikinam, Sūnau, Tave.
Auk tėvynei Tu didvyriu — būki ten, kur šauks garbe. Mums,
Sūnau, nebūsi mažas, nes juk vyras Tu esi.
Būk gyvenimui ne pažas… Tu Karalium būk širdy.
Didžiadvasis, gailestingas — gerumu pasižymėk.
Niekada nebūk klastingas — jei mylės ir Tu mylėk.
Gerbdamas kiekvieną žmogų, tapsi pats didžiu žmogum.
Tik tarp tikrų dvasios lobių rasi sau tyrus turtus.
Tave laiminę per Krikštą, rodom Tau mes “Dievo pirštą” —
Paklausyk antrų tėvų ir laimingas būsi Tu.
Aš vėl glaudžiuos prie Jūsų rankų
Baltuosiuos Krikšto marškiniuos.
Jaučiu, kad širdimi aplankot,
Nes Jūsų aš dažnai ilgiuos.
Jaučiu švelnumą Motinėlės
Ir Tėvužėliu taip tikiu,
Kaip tam ryte, kai marškinėliais
Apvilkote mane abu.
Dabar tuos marškinius šventuosius
Prie savo vaiko aš glaudžiu —
Jam Krikšto laimę atiduosiu —
Savo Krikštatėvių vardu.
Nepamirštamas rytas Krikštynų,
Kai vitražų šventuosius languos
Apipylė Jus Viešpats iš tyrų
Taurumu Dievo Dvasios šventos.
Jo šaltiniuos semiu meilės versmę
Ir saulėtą palaimą nešu.
Rytmetinę bažnytinę giesmę
Dovanoju iš rankų Krikštu.
Spinduliuojanti saulė nušvito
Dėl dvasingo gyvenimo ryto.
Atėjus iš po Motinos širdies.
Iš tikrojo lietuviškumo —
Apdovanota Tu sparnais vilties,
Dvasia beribio padorumo.
Mes džiaugiamės augindami
Tave Darželiuose tarp žalių rūtų,
Kad Tavo lūpose skambi daina
Ramybe tėviškėlei būtų.
Kol žalią žemę dukterys mylės
Ir užaugins vaikuos tėvynę —
Nė vienas Krikšto lašas neišnyks,
Tautoj išugdęs lietuvybę.
Aš ne iš kelionių bandau grįžti
Į gerus Krikšto Tėvų namus,
O apie dosnumą Jums priminti,
Kai auginot mus visus.
Jau seniai, seniai visi užaugom,
Bet vis grįžtame namo dažniau
Pas Tėvus, kad švento Krikšto laime
Apkabintų mus stipriau.
Jūs į gėrį įbridę, — ten, kur saulė pakyla, —
Glauskit Krikšto vaikelį vien palaimoj skaisčioj.
Lig saulėlydžio dviese per bažnytinę tylą
Neškit mūs kūdikėlį Šventos Dvasios šviesoj.
Būkit tiltu svajonių, kur gyvenimo rytas
Supa meilę žmonijos tarsi paukštį vilties.
Lai Jus jungiančios gijos būna jam numatytos,
Kur su meile jis eitų nuo širdies link širdies.
Sveikinam Tave, Dukruže,
Su saulėtekiais rausvais,
Su audra, kur bangos lūžę
Plaukia buriniais laivais.
Linkim Tau sparnuoto skrydžio,
Mėlyno vilčių dangaus
Ir svajonių tokio dydžio,
Kokios būna tik žmogaus.
Mylim Tave, Krikšto Dukra,
Viliamės tokios lemties,
Kurios siekiai nesužlunga,
Nes jai Dievas kelią ties.
Nuo tos dienos, kai Krikšto marškiniais aprengę žvelgėm,
Akimirksnis prabėgo — patikėt, Sūnau, sunku,
Kad štai dabar jaunystės baltas žirgas galvą lenkia —
Ir klesti Tavyje didi jėga jaunų žmonių.
Laimingas visad būki siekių kelyje, svajoki!
Lai išsipildo Tavo visos viltys ir planai,
O metai bėga pasiekimų džiaugsmo nuvilioti…
Ir kol Tu jaunas, skrisk kaip skraido tik sapnai.
Į lietuvišką dvasią parėmę pečius
Ąžuolų didingumą nešiojat.
Jūs atstojot brangiausius man žmones — Tėvus,
Kai vienatvė aplankė juodoji.
Kai anksčiau už mane
Jie į kitą pasaulį išėjo,
Aš verkiau tik pas Jus glėbyje
Ir man Krikšto Tėvelių reikėjo.
Metai bėga ir laikas palieka gyvent
Apdraskytus gyvenimo vėtrų…
Ir tada, kuomet, rodos, skausmų nepakelt,
Ir kada savyje nėra vietos —
Jūs suskubot iš vargo prikelt
Ir sugėrėte ašarų lietų…
Aš linkiu Jums pavasario paukščių čiulbėjimo
Ir ramunių baltų iš jaunystės laikų,
Begalinės ramybės, laime tikėjimo —
Subrandinto gyvenime vardan vaikų.
Aš linkiu Jums gražiausių aušrų ir saulėtekių —
Te neblėsta galinga jaunystės dvasia —
Nuostabiausių svajonių, grįžusių vieškeliu,
Vis kas kartą suvedusių Jus ir mane.
Aš žinau, širdyje Jums esu tikras vaikas —
Krikšto marškinėlius labai branginu…
Vis labiau ir labiau mus suartina laikas —
Krikšto laimę patyręs — aš šventai gyvenu —
Dėl Gimdytojų savo ir dėl Krikšto Tėvų.
Paseksim pasaką žvaigždėtą
Atėjusiam iš ateities.
Nutiesim kelią Jam saulėtą,
Apgaubsim skraistėmis vilties.
Krikštynų puota Jo likimui —
Tai nuostabios lemties pradžia.
Stos šventės laukęs nuo gimimo
Lai džiaugias mūsų dovana.
Kai vyriško peties man trūksta —
Aš pas Tave iškart skubu;
Ir patarimai tiesiog plūsta
Iš lūpų tėviškai švelnių.
Kai gero žodžio, Tėve, reikia —
Aš surandu Tave visur;
Ir negirdėjau niekad peikiant,
Tik paremiant žmogaus vardu.
|
|