|
Tau (18-lika) ko tau palinkėti?
Laimės? Man atrodo, kad jos tau užtenka.
Juoko? Juk tu visada linksma.
Aš noriu tau palinkėti, kad tavo jaunystė būtų graži,
Kad tavo laimės ir šypsenos neužtemdytų karčios ašaros.
Tad šypsokis, būk laiminga, juk tau jau (18-lika).
Jau (50) kartų paukščiai parskrido.
Jau (50) kartų nužydo žiedai.
Jau (50) kartų žemėj gyventa.
O rodos dar tiek mažai.
Balta šarma papuošė Jūsų plaukus,
Kaip greit prabėgo (50) vasarų žalių.
Daug liepų nužydėjo, o dienos bėga ir nelaukia.
Daug džiugių, linksmų, laimingų valandų.
Jau (šešiolika) metų praėjo,
Kai supaisi lopšely maža.
Jau auksinė žvaigždutė žėrėjo,
Kai tarei pirmą kartą mama
Džiaugsmo, kurio mums visada stinga,
Laimės, kurios niekada neužtenka,
40-mečio proga Jums linki…
Kol tau sukako metukai, ji kantriai vystė ir maitino tave, nors kartais tu verkei visą naktį…
Kai tau buvo metukai, ji išmokė tave vaikščioti, nors tu nuolat pabėgdavai, kai ji šaukė tave…
Kai tu paūgėjai, ji virdavo tau skaniausią, kokį tik mokėjo, maistą, nors tu dažnai numesdavai lėkštę ant grindų…
Kai tau buvo ketveri, ji davė pieštukus ir mokė piešti, nors kartais tu ir piešei ant sienų…
Kai tau sukako septyneri, ji palydėjo tave į mokyklą ir jaudinosi bei graudinosi ne mažiau, nei tu…
Kai tau buvo dvylika, ji kaskart laukdavo tavęs iš mokyklos, kad apkabintų, o tu užsidarydavai savo kambaryje…
Kai tau buvo aštuoniolika, ji susigraudinus braukė ašarą tavo išleistuvių vakare, o tu paprašei, kad tau nupirktų mašiną…
Kai tau buvo dvidešimt, ji prašydavo tavęs pabūti su šeima, o tu visą savo laiką praleisdavai su draugais…
Kai tau buvo dvidešimt penkeri, ji padėjo surengti tavo vestuves, o tu apsigyvenai kuo toliau nuo jos…
Kai tau buvo trisdešimt, ji atsargiai patardavo tau dėl tavo vaikų auklėjimo, o tu prašydavai nesikišti į tavo gyvenimą…
Kai tau buvo trisdešimt penkeri, ji skambino ir kvietė tave pietų, o tu atsakydavai, kad neturi laiko…
Kai tau buvo keturiasdešimt, ji skambino ir skundėsi ligomis, taip prašydama tavo pagalbos, o tu sakydavai, kad vaikai atiduoda meilę savo vaikams…
Vieną dieną, kai tavo mama paliks šį pasaulį, jos meilė apleis ir tavo širdį. Vieni iš Rojaus vartų – tau dovanojama besąlygiška Meilė – užsidarys…
Todėl… kol tavo mama čia, nepalik jos, nepamiršk ir padaryk viską, ką tu gali… Nepyk ant jos, nesakyk ir nedaryk nieko, kas gali sudaužyti jos mylinčią širdį…
Tu turi tik vieną mamą ir vieną tėvą – saugok juos, nes vieną dieną tu suprasi, kokia, gili ir tikra yra jų Meilė tau ir kokia ypatinga ir besąlygiška yra Motinos Meilė.
TU – jūros lašelis nuo skruosto nukritęs,
TU – mano pasaulis, ir mano viltis,
TU – meilės krislelis širdin įsikibęs,
Leki per pasaulį atmerkęs akis…
TU – mano delnuos išsiskleidęs žiedelis,
TU – saulėtas juokas ašaros spindesy,
TU – didis žmogus… ir dar mažas vaikelis…
Mano angelas sargas darganotam kely…
Dievulis saugoti tave prisakė,
Kasdien už rankos aš vedu tave,
Kad rodyčiau tau tą, ko tavo akys
Nepamatys, kai vaikščiosi gatve.
Štai rieda gatvėm sutiktos mašinos,
Ir nenustygsta jos: pirmyn, atgal.
Kur slepiasi nelaimė, nieks nežino,
Pagalbos mano šiandien reiks tau gal.
Esu aš tavo angelėlis sargas,
Tave Dievulis siuntė prižiūrėt.
Būt su tavim man laimė, o ne vargas,
Juk gera angelą ir tau turėt.
Dievulis atnešė lyg angeliuką,
Nukėlė nuo pūkinių debesų,
Mažutį, spurdantį ir krykščiantį žmogiuką,
Didžiuliam džiaugsmui artimų žmonių.
Tegul mėnulis saugo saldų miegą,
O saulė lydi pirmus žingsnelius,
Te žemiškais takais laimingas bėga
Gyvenimas aplenkdamas slenksčius.
Mažasis žmogeli,
Yra vienas kelias…
Per motinos įsčias,
Jos tylų laukimą,
Per kantrią dejonę,
Sapnų abejonę…
Mažasis žmogeli,
Atrasi sau kelią,
Per motinos ilgesį,
Tėvo laukimą,
Į šitą pasaulį
Pabusti po saule…
Dievulis atnešė lyg angeliuką,
Nukėlė nuo pūkinių debesų,
Mažutį, spurdantį žmogiuką,
Didžiuliam džiaugsmui artimų žmonių.
Tegul mėnulis saugo saldų miegą,
O saulė lydi pirmus žingsnelius,
Te žemiškais takais laimingai bėga
Gyvenimas aplenkdamas slenksčius.
Išsipuošę tėvai ir seneliai,
Bažnytėlė pilnutėlė svečių,
O ant kelių Krikšto tėvelių
Mažas angelas pilnas vilčių.
Krikšto skraistė iš Dievo rankų
Žada lengvą gyvenimą Tau,
Baltas angele, meldžiame dangų,
Auk į saulę aukščiau ir aukščiau.
Dievas davė žmogui nuostabių dovanų:
Meilę,
Kūrybą,
Viltį ir
Krikšto angelą.
Kai šitas angelas šalia – svajonės pildos visada!
Palaimink mano rankom, Dieve, Dukrą,
Nuplauk Jai širdį mano ašarų rasa,
Įsupk į mano meilę tylią, kuklią,
Globok Ją mano vakaro maldų gausa.
Palaimink mano žodžiais, Dieve, Dukrą,
Suriški mūsų sielas glūduma minties,
Nuleiski Šventą Dvasią, kad apsuptų
Vien aureolėmis šventos dangaus ugnies.
Palaimink mano laime, Dieve, Dukrą,
Įliek į Jos gyvenimą tyros vilties,
Kad kelias Jos tėvynėj austas būtų,
Kuriuo Ji eitų nesiliaudama tikėt.
Palaimink mano meile, Dieve, Dukrą –
Išgirski prašymą širdies manosios kuklų.
Kūdikystė mažučiais delniukais
Brėžia savo gyvenimo taką,
Šlepsi mažas dailus kamuoliukas
Ir vis šneka ir šneka, ir šneka…
Lango stiklas pirštukų padeliais
Lyg pėdutėmis nutapinėtas
Čia kiekvienas mamytės daiktelis
Žingeidžiu žvilgsneliu palydėtas.
Knieti imti, paliesti, pažinti,
Palaižyti, pagriebus į saują,
Greitai jau nemokės apsiginti
Net žema senučiukė indauja.
Į neramų sapnelį atklysta
Tik barškučiai, lėlytės lyg kruopos,
Ant putnučių skruostukų pražysta
Šypsenėlės – beraustančios uogos.
Koks trapus kūdikystės ėjimas
Į laimingo gyvenimo tąsą,
Koks mąslus sueities išlikimas
Laiko laiptais gyvenimą neša.
Pasitikėjimo lobynai rudeniniai
Aruodai ištikimo žmogaus –
Tavojoj dvasioj lyg gimtinėj,
Kurią padovanočiau dėl sūnaus (dukros).
Duok dešinę ir į pasaulio kraštą
Išleisiu savo vaiką su Tavim.
Įteiksiu tau ištikimybės raštą
Ir patikėsiu vien širdim.
|
|