|
Lyg audringoji jūra gyvenimas buvo:
Plukdėm vėliavą laimės stebuklingais laivais.
Kartais žvaigždės mums švietė,
Kartais ašaros sruvo…
Glėbyje savo meilės nešini vien vaikais.
Ne iš turtų statytas svajotasis miestas,
Kur gyvenate Jūs — mūsų paukščiai maži,
Bet pasaulio audrų
Ir galybių nutiestas,
Kur šeimos laimės saitai amžini ir tikri.
Mūs kantrybė ant rankų
Pelnė Jums Dievo dangų.
… jei nepamirši, kad apie Tave yra daug gerų žmonių
— niekada nestokosi gerumo kitiems…
… jei nepamirši, kad turi senelius — niekada neieškosi
patarimų svetimuose namuose…
… jei nepamirši, kad turi kaimynus — niekuomet neturėsi
rūpesčių namuose…
… Tavo meilė artimiesiems sugrįš Tau su kaupu. Todėl
mylėk ir gerbk žmones, mylėk pasaulį…
… saulėtieji toliai lai surenka spinduliais į Tavo širdį
mūsų širdžių meilę žmonėms ir žemei…
… tepasėja Tavyje gerumą spinduliais kiekvieno rytmečio
saulė, kiekviena šviesioji diena.
Lyg pasakų šešėlis esi princesė ateities.
Aš laukiu, ir vaizduojuos kaip juokies.
Suknelė atlaso balta — pavasarinio sodo šydas…
Sustos Karalius Mėnuo naktyje akis Tavas išvydęs.
Esi jau čia, nors dar neatėjai į keistenybių žemę —
Žinok, čia žmonės vaikšto dideli ir šaukia meilę.
Užaugusių merginų širdyse ji angelu gyvena —
Tuo angelu, kur iš po motinos širdies aplanko žemę.
Mažyte mano, žvaigždėtom mintimis širdin atėjus,
Išvaikščiojus tarp debesų baltas dangaus alėjas —
Nešiosime ant rankų savo kūno ir dangaus dalelę
Ir melsime Tau angelo iš praeities laimingo kelio.
Tavo didelės šventės proga
linkime Tau daugybės planų įgyvendinimo
ir svajonių išsipildymo,
atkaklumo — siekiant užsibrėžtų tikslų,
valios tvirtumo — idėjų sprendimuose,
nuolankumo — prieš vyresnius žmones,
pritarimo — prašantiems Tavo pagalbos,
atlaidumo — besigailintiems,
meilės — savo šeimai,
ištikimybės — savo meilei
ir daug, daug sėkmės, sveikatos ir laimės.
Mes mylime Tave ir jaučiamės laimingi,
kai Tau sekasi.
Dedu Tau švelniai ranką ant galvelės,
Apkabinu, bučiuoju ir verkiu:
Meldžiu palaimos Tau, brangus Vaikeli,
Pasaulio keliuose ir tarp žmonių.
Aš laiminu Tave gyvent laimingai —
Nešioki šventą kryžių prie širdies.
Linkiu Tau daug gyvenime kantrybės
Ramybės, laimės, meilės ir vilties.
Iš motiniško ilgesio
Aš Tau likimą pinsiu, mano Dukra.
Gyvensiu viltimi šventa —
Už jūrų, už marelių pamatyt Tave.
Bet kaip Tave paguost,
Kad Tu tolybėje laiminga būtum,
Kad nors akimirkai išnyktų
Mus išskyrus žemės toluma?
Neišsenkantys šaltiniai liejas
Jausmui tėviškumo amžinam,
Neišleidusiam nuskristi vėjais
Ir barstyti laimę pakelės beržams.
Taip, dėkingi mes dabar likimui
Už nepaprastus namus, Tėvus,
Ir už tai, kad niekada gimtinės
Neiškeisim į kitus kraštus.
Mes suklumpame prie Jūsų kojų —
Seną slenkstį mūs namų bučiuojam.
Brangi Dukrele, sveikinam Tave —
Tu peržengei jaunystės slenkstį,
Tačiau globojanti tėvų ranka
Neleis nežinomybėn eiti.
Branginsime Tave kaskart labiau,
Globosime kiekvieną žingsnį.
Gal patarimų nereikės, tačiau
Ilgai tėvams maža išliksi.
Žinok, širdele mūsų praeities —
Tu — bendras mūsų sielų medis.
Tegu po kojom žemė Tau klestės
Ir vien tik laimės rytas žadins.
Brangi Dukrele, sveikinu Tave
Su nuostabia gyvenimo švente.
Kai esi toli nuo mano širdies — joks girios paukštis neuždainuos
giesmės, kuri atstotų Tavo kalbėjimą.
… ilgiuosi kiekvieno ryto, kai keldavau Tave iš sapnų
karalystės. Prisimenu kiekvieną vakarą, kai guldydavau
Tave į žvaigždėtų svajonių patalus.
… šaukiu Tave naktimis ir dienomis, didžiausių tolybių
erdves siekiančiais žodžiais, mintimis ir maldomis.
… šaukiu Tave savo dvasios pastangomis, tikėdamasi
įteikti Tau pasitikėjimo ir sėkmės, ilgesio ir džiaugsmo.
… nėra tų vertybių, dėl kurių galėčiau atsisakyti Tavo
gyvenimo reikalų, darbų ir rūpesčių.
… neįmanoma suskaičiuoti laiko saulėtekiais ir saulėlydžiais,
kuomet aš svajoju apie Tave.
… neaprėpiamas mano laukimo ilgesys Tau, mylima
mano Dukryte, o tai, kas atrodo amžinybe Tavęs belaukiant,
tuojau pat pavirsta akimirka vos tik Tu, brangioji, apkabini
mane.
Tarsi skambi gyvenimo giesmė —
Mums Jūsų meilė, duona, rūpestis…
Ir norisi karštai mylėt, gailėt,
Pateisint Jūsų tyrus lūkesčius.
Mes norim Jus lankyti visada
Su Jūsų anūkėliais mylimais,
Kad nubyrėjus džiaugsmo ašara
Apgaubtų tarsi debesų sparnais.
Mes mylim Jus ne švenčių dienomis,
Ne kasdienybės glaudžiam pilkuma…
Apvainikavęs meile ilgesys —
Tai mūsų amžinoji dovana.
Iš mėlynų žibuoklių Tavo akys —
Aš Tavo mamai jas nešiau,
Kai vyriškom svajonėm meilę trapią
Ir Tavo laimę nutapiau.
Neatsiklausęs, nieko nesitaręs
Aš Tavo vardą išrinkau…
Tavęs, mieloji, dar nematęs
Mylėjau, puoselėjau ir glaudžiau.
Dukryte, rožių pumpurais tapyčiau
Tavąsias lūpas ir žodžius,
Kuriais šaukei mane mažytė,
Kuriais žaidei mamos vardu.
Geroji mūsų, jau suaugusi, Dukra, —
Tu mūsų saulė ir akių šviesa.
Kur einu, ką regiu, vis galvoju,
Kaip tolybėj rankas Tau paliest.
Kai kalbu, tai šaukiuosi svajonių,
Kad lydėtų Tave link vilties.
Bet kai dienos šešėliuos nublunka,
Kai nakty beldžia man ilgesys —
Pasiimčiau į krepšį vien plutą
Ir išeičiau, kur Tavo širdis…
Mums išliks gerumu spinduliuojantis žvilgsnis.
Tyros akys lyg mėlyno skliauto gelmė,
Žodžiai, lapkričio lapais įkritę į širdis,
Žingsniai, skambantys aidu mūs laiko tėkmėj…
Metų gilumą lietė Jūs rankos lyg širdį…
Mes lyg medžiai užaugom tų rankų glausti.
Ta pačia šiluma mūsų akys Jums spindi,
Kuria globėte mus, kol dar buvom maži.
Kas sutiks dosnumu, jei ne tėviškės sodžius?
Kas gyvenimą mūsų pasotins dabar,
Kai pačių mūs vaikai savo nerimu guodžias,
Sielų ilgesio pirštais pabeldę langan?
Mes be Jūsų gerumo gyventi negalim —
Laimėj širdis pravirkdė — jos duokit kiek galit.
Sparnuotoji pasakų laimės paukštė neša mūsų delnais
Tau laimę. Ak, Likime, kad išsipildytų net tos svajonės, kurių,
rodos, negalėtum geisti, tebūnie taip, kaip dar niekada
nebuvo.
Žvaigždėtieji pasakų skliautai lai apgaubia Tavo gyvenimą
stebuklų ir fantazijų skraistėmis, kad pajustumei likimą
to Žmogaus, kuris „gimė su marškiniais“. Tegu dangiškasis
laimės rūbas niekuomet nesuplyšta ant Tavo gyvenimo
pečių.
… atėjau, nes man reikia Tavo namų šilumos, be kurios,
rodos, ir mano namai atšąla…
… sugrįžau, nes nebežinau, kaip tęsti savo gyvenimą, ir
nors nedrįstu klausti, jaučiu, kad patarimą duosi pats…
… glaudžiuosi prie Tavęs, tarytum netyčia, tačiau žinome
abu, kad ieškau sau gyvenimo tvirtybės, stiprybės ir esmės…
… paimu Tavo atlaužtos duonos ir godžiai valgau iki
paskutinio trupinio pasotindamas savo gyvenimą…
… atsigeriu iš Tavo stiklinės šalto vandens ir numalšinu
sąžinės troškulį…
… klausausi Tavęs ir suprantu, jog dar daugybę metų
būsiu Tavo vaikas, kuriam reikia Tėvo…
… neaprėpiama Tavo, Tėve, tiesa, kaip neaprėpiama
Dievo šviesa.
|
|