Sveikinimai.lt

Kalbėk, kalbėk ir dar kartą kalbėki
Švelnius žodžius į ausį savo vaikui.
Sakai, jis nesupranta? Bet užtat jau girdi
Ir jaučia meilę, sklindančią taip aiškiai.

Myluok, bučiuok ir dar kartą myluoki
Ant savo rankų spurdantį mažylį,
Nes tik jausmai pradžiugint širdį gali
Ir tik nuoširdume esmė tikroji slypi.

Besparnis angelėlis priglūsta prie krūties,
Švelniausios žemėj rankos jį glaudžia prie širdies.
Ir motiniška ašara išnyksta vystykluos,
Na, štai ir susitikote gyvenimo keliuos.

Būk palaimintas, ryte, pagimdantis aušrą.
Būk palaiminta, moterie, gimdanti žmogų,
Tokį mažą, bejėgį, gležnutį ir trapų,
Tokį tvirtą, galingą vidumi ir protu.
Būk palaiminta!

Iš meilės ir vilties,
Iš jausmo ir minties,
Po mėlynu dangum
Gimei, gimei žmogum.

Tau šypsosi tėvai,
Mojuoja tau klevai,
O kiek aplink žiedų
O kiek gražių vardų.

Greičiau, greičiau eime
Ta žydinčia žeme,
Į vardą atsiliepki,
Paukščiu į šauksmą bėk
Į šviesą atsisuk ir tik laimingas būk.

Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie – savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.

Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias.
Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalit aplankyti.
Jei galit, siekit būti į juos panašūs, bet nesistenkit juos padaryti panašius į save.
Nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykščioj dienoj.
Jūs – lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.
Lankininkas mato taikinį kelyje į begalybę ir savo galia
Jis įtempia jus, idant Jo strėlės lėktų greitai ir toli.
Džiugiai leiskitės įtempiami lankininko rankos;
Nes, mylėdamas lekiančią strėlę, jis myli ir pasiliekantį lanką.

(Ištrauka iš knygos „Pranašas”)