|
|
Sveikinu Tave, mylimas ir geras Seneli,
su didžiosiomis Tavo gyvenimo iškilmėmis.
Linkiu daug Tavimi besirūpinančių žmonių.
Sieksiu tokių gyvenimo aukštumų,
kokias Tu pasiekei atkakliu darbu.
Didžiuojuosi mūsų bendrais prisiminimais,
iš kurių semiuosi pamokymų savo vaikams.
Iš Tavęs, Seneli, semiuosi tvirtumo dvasios savo šeimai.
Linkiu, kad kiekviena diena
Tau būtų tarsi šviesulys danguje,
į kurį Tu keliavai visą jaunystę.
Linkiu, kad kiekvieno vakaro gaiva
Tave užmigdytų poilsiui dėl naujos dienos darbų.
Linkiu, kad Tave lankantieji žmonės
atneštų gerumo, vilties ir glėbius šilumos.
Myliu Tave, mano brangus Seneli,
Didžiuojuosi Tavo nuostabiais praeities darbais
Ir tikiuosi šlovinti Tavo gerąjį vardą.
Kažkada man sakydavai, jog esu Tavo turtas,
o dabar šiuos žodžius dovanoju Tau.
Bėga metai jaunystės ir nėra kada pagalvoti —
Ar suspėji gyventi? — su vėjais leki ir leki.
Tavo laivas audringai gyvenimu plaukia svajoti, —
Bet, Ženteli, suspėji Tu būt Žmogumi.
Štai puiki Tavo šventė ir laikrodžiai leis parymoti…
Pirmąkart atsipūtęs, pajuski idėjų erdves…
Debesų baltas žirgas, kurį Tu bandai pabalnoti,
Tegu skrieja gyvenimo burėm, kur laimė gyva.
Visuomet buvai mūsų pasididžiavimas ir džiaugsmas.
Esame dėkingi Dievui už Tavo gimimą, suteikusį mums
daug laimės. Matome Tave trokštantį tiesos, ilgesingą Tėvams
ir seneliams, rūpestingą artimiesiems, norintį padėti
kiekvienam prašančiam, geidžiantį tyros, doros šeimyninės laimės.
Dėkojame Tau už meilę ir rūpestį. Linkime dar daugiau
visko, ko geidžia Tavo širdis, brangus Sūnau. Tikime, jog
mūsų niekuomet neapleisi, nes mums esi brangiausia ką turime.
Brangus Seneli, būki sveikas
Ir šimtą metų nugyvenk!
Matai, užaugau —jau ne vaikas,
Todėl labai bijau pasent…
Matau, Seneli, Tu laimingas
Ir raudonuoja Tau veidai,
Ir dar labiau esi dainingas,
Negu kadais, kai dainavai…
Tu nesiskundi dėl sveikatos,
Močiutei „nesuki galvos“,
Kad bėga dienos pilkos, prastos,
Kad nieks jaunystės neatstos…
Koks nuostabus esi, Seneli —
Jaunesnis Tu už mus visus!
Nei Tau paširdžius naktį gelia,
Nei Tu būni kada rūstus…
Kur tas gyvybės eliksyras,
Kad likčiau aš, kaip Tu — toks vyras!
Linkiu Tau būdą šį auksinį
Su manimi pasidalinti…
Atsikąsk, Sūnau, Tėvelio duonos,
Kad stipriausias būtum iš visų.
Atsigerk, Sūnau, Senelio vyno,
Kad kaip jis, išminčium taptum Tu.
Panešėk, Sūnau, Motulės naštą,
Kad žinotum skaudulius Širdies.
Paskaityk drobulių seną raštą,
Kad Senelei teiktumei vilties.
Pasiimk, Sūnau, nuo namų raktą,
Kad sugrįžtum į Tėvų namus —
Pabučiavęs ąžuolinę staktą
Dvasios meile sotintum visus.
Tai, kas užgyventa Tėvužėlio —
Visad rasi į namus parėjęs.
Brangus Sūnau, mūs niekad neužmirški,
Nors tolių toliai nuvilios kažkur Tave.
Teisybės miško nebeleiski kirsti
Ir sustabdyki blogį eidamas gatve.
Tave mes stipriu vyru užauginom —
Didžiuojamės tikrai kiekvienąkart Tavim,
Ir kai Tavęs nėra — mes nusiminę —
Ramybės nėra mūsų abiejų širdims.
Žinok, Tu mums — pati didžiausia šventė!
Kai Tu šalia — mums norisi gyventi.
Augindami siekėme užpildyti Tavąjį gyvenimą mokslais,
skatinome sportuoti, bei rūpinomės gerų draugų pasirinkimu.
Dabar esame dėkingi Tau už paklusnumą, už dvasios
stiprybę, siekiant tobulumo ir užsibrėžtų aukštumų, už ramybę
namuose, neapkraunant mūsų bereikalingais jaunatviškais pokštais.
Esi mūsų laimės šaltinis, jau dabar matome, kad su pasitikėjimu
galime Tave išleisti į gyvenimą. Tikimės iš Tavęs,
Sūnau, paties geriausio, todėl linkime Tau nekeisti savo
įpročių, gyvenimiškų nuostatų ir siekti to, apie ką svajojai
jau nuo vaikystės. Linkime Tau sveikatos ir ištikimos šeimyninės meilės.
… kaip sraunusis Nemunas neša vandenis per tėviškę,
taip linkime Tau, Sūnau, nešti šlovę savajai žemei per visą
gyvenimą…
… kaip šimtamečiai ąžuolai stūkso Lietuvos miškuose,
taip Tau, Sūnau, linkime stovėti savo laimės sargybos poste
ir saugoti ją nuo klastingo likimo…
… kaip didieji keliai nusidriekę per gimtinės laukus,
taip linkime Tau, Sūnau, nutiesti savo tiesos kelius per gyvenimą
ir dosniai apdovanoti ja visus sutiktus…
… kaip debesys plaukia ir plaukia virš tėviškės dangaus,
taip Tau, Sūnau, linkime tobulėti savo pasiekimų, kelyje
ir šlovinti žemę dorais darbais…
… kaip saulė ir mėnuo apsilanko mūsų dienoje ir naktyje,
taip Tau, Sūnau, linkime nepamiršti tėvų pastogės ir
brangiausių žmonių artumo…
… kaip šviesa ir tamsa keičia gėrį ir blogį, taip Tau,
Sūnau, linkime visada turėti duonos ir druskos, kuri atstotų
gyvenimo turtus.
Už vyrišką jėgą, už amžiną tiesą,
Sūnau, džiaugsmo taurę keliu!
Tegu neišblėsta, tegu neatvėsta
Kaitra mūs vienodų širdžių!
Gyvenimas tranko… Gal reiks mano rankos?
Žinok, aš visur su Tavim!
Ir, jeigu mes dviese, tai kelias į tiesą —
Lengvesnis, kur du artimi!
Būk tvirtas vaikinas ir vyras galingas,
Svarbiausia, Tu būki Žmogum. …
O tai, kas klaidinga — per amžius madinga…
Tad niekad, Sūnau, nesuklupk.
Jums nešu varpo garsą iš pavasario glėbio
Ir tvirtos meilės priesaikos amžiams linkiu.
Jums nešu rugių saują iš vasaros mėnesių…
Ir vaikų — laimės teikiančių širdžiai — linkiu.
Jums nuo rudenio stalo vien lapų šlamėjimą
Tarsi kuždesį meilės į dvasią pilu.
Jums sušalusio sniego šerkšnotą kalbėjimą,
Tarsi maldą iš šimtmečių, sielai nešu.
Sveikiname Tave dienoj, kai pats gyvenimas dėl Tavęs
triumfuoja. Pasiekimų lydimas tapai didžiu žmogumi ir vedi
paskui save gausybę draugų ir bičiulių.
Kaip mėlynakiai Lietuvos ežerai žiūri į dangų žemės
akimis, taip Tau, Sūnau, linkime žvelgti į žmonijos gėrį ir
juo užpildyti savo dvasines erdves.
Kaip gintarinį pajūrį glosto didžioji Baltija, taip liečiame
nuoširdžiausiais linkėjimais Tavo gyvenimą ir linkime
gintarinių laimės vandenų Tavo svajonėse.
Linkėdami vien tik didelių troškimų išsipildymo, mes tikimės,
jog darbų gausoje nepamirši savo gimtųjų namų.
Visada džiugins Tavo pasiekimai. Tėviškėj atsigėręs vandens
iš šaltinio ir suvalgęs duonos, lengviau eisi savo likimo kalnais.
Būk palaimintas, mūsų Sūnau,
Būk palaimintas, mielas vaikeli,
Nieko mes nebeturim brangiau,
Negu Tavo gyvenimo kelias.
Tegu saulė Tau laimę apšvies
Ir kiekvieną sparnuotą svajonę.
Lai mėnulio riekelė lydės,
Kai pristigs Tau gyvenimo duonos.
Kai Tu būsi išvykęs toli
Ir Tave tepasieks mūsų mintys —
Paklausyk, ką patars mūs širdis
Iš namų Tau atnešusi viltį.
Visą vasarą medų į korį
Neša bitės iš liepos žiedų —
Sau gyvenimo laimę sukrovę,
Duokit vaikui iš savo delnų.
Kaip medum kvepia darbas širdingas —
Taip gardu, jeigu dirbai perdien.
Ir žiedų aromato nestinga,
Jei kas tėviškos teikia vilties.
Kas gali būti laimingesnis, nei tie Tėvai,
kurie augina tokį gerą vaiką,
kurio, rodos, ir auklėti nereikia.
Stebėdavosi draugai ir artimieji,
klausdavo, kaip mes Tave auklėjame…
Atrodo visai nieko nedarėme,
kad būtumei toks, koks esi.
Tiesiog buvai visur kartu,
klauseisi mūsų pokalbių,
domėjaisi mūsų reikalais,
žavėjaisi draugų pasiekimais.
Džiaugiamės Tavo branda,
tikrumu ir atsidavimu žmonėms.
Pasitikime Tavo nuomone.
Ilgimės Tavęs, kai negali aplankyti.
Didžiuojamės Tavo sukurta šeima.
Daugybę kartų sakytus dalykus
norėtume išreikšti didžiule pagarba
Tavo gyvenimo veiklai bei idėjoms,
kurios yra visos Tavo ateities pagrindas.
Aš — Motina — aš obelis iš balto Sūnaus sodo,
Iš neregėtos pasakų žvaigždės,
Kur naktimis gyvenimą aukotų,
Kuri brandintų vaisių ateities.
Aš — Motina — aš obelis ant aukšto Sūnaus kalno,
Tarp pasakų pilių ir tarp žmonių.
Kai artimi sakys: — Sūnus užaugo, —
Aš atiduosiu Sūnų dėl visų.
Aš — Motina — aš obelis prie ilgo Sūnaus kelio,
Ir kai laukiniai vėjai Jį šukuos,
Tai nuo audrų užstosiu savo meile,
Ir mano dvasios balsas Jam dainuos.
Aš — Motina, aš obelis, aš — Sūnaus sielos medis,
Apglėbęs savo vaisių šakomis.
Tik mano meilė Jį tolybėj gelbės!
Jam — mano laimė, viltys ir širdis.
|
|
(Be įvertinimo)
Loading...
Gairės: 
Kategorija: 
Peržiūrėta: 114 | 
