|
Švelnumas delno, likusio ant mano skruosto…
Sūrumas ašaros akių giliajam žydrume…
Tu ateini iš ilgesio platybių krašto,
Apkloji liūdintį sušildančia skraiste.
Ir norisi, kad jie – nebylūs žodžiai,
Tūnoję mano viduje, pasiekt pasaulyje
Jautriausią širdį; Ir, kad išgirstum –
Aš myliu Tave.
Mieloji mama, tu buvai ir liksi
Audringoj jūroj švyturiu mieliausiu.
Kaskart sudrėkusiom akim vaikus sutiksi
Ir apie jų klaidas, džiaugsmus kas kartą klausi.
Sugrįžti trokštame kur tu,
Kur senas beržas, kur gimtinė,
Ir prisiglaudus paklausyt, kaip šlama
Širdy tavojoj meilė begalinė.
Žydekite kaip visos gėlės žydi,
Ir būkite jauna jauna…
Atleiskite, kad laimės jums nepalinkėjau,
Gėle laiminga būna visada.
Tegul visuomet šypsosi jums saulė,
Tegul visuomet neduoda jums liūdėt.
Gimtadienio proga dovanoju laimės saują,
Ir viso to ko MAMAI galima linkėt.
O buvo saulės, vėjo, buvo visko,
Svajonių laivas blaškės audrose.
Ne kartą ašara žvaigžde sutvisko,
Ne kartą džiaugsmas degė akyse.
Praskriejo metai, kaip viesulu praėjo,
O tu likai švelni, likai rami.
Nes tu skausmus ir negandas mokėjai,
Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.
Kai apsiniaukia saulės spindulys,
Kada laukai ir pievos ištuštėja,
Matai, kaip grimzta metai vis gilyn,
Ir pajunti, kad pusė kelio jau praėjo.
Dar kiek jėgos, kūrybinės minties,
Ir dienos, metai lekia greitai.
Mes linkim iš visos širdies,
Su ugnele širdy toliau gyventi.
Nesakome, kad laimė lietus per kraštus,
Bet linkime – tebus jos tiek, kiek reikia.
Sveikatos, džiaugsmo ir sėkmės – turbūt,
Tai viskas, ko labiausiai žmogui reikia.
Mamyte, mama, langus drobule balta uždenkit,
Lai šoks naktis už lango šokį trankų.
Ir leiskit prieš Jus mums nusilenkti,
Ir išbučiuot kiekvieną raukšlę rankų.
Mes laimės palinkėsim, kažin kur bebūtum,
Kantrybės, nuolankumo, meilės amžinos…
Nei liūtys rudeninės, nei šiaurės vėjo gūsiai,
Tavo namų šilumos neblaško niekados.
Nejaugi tau [septyniasdešimt], mama,
Nejaugi tiek jau nuvedė takai?
Kiek kartu aušros aušo, naktys temo,
Nejaugi tavo jau žili plaukai?
Tau norėčiau, Mama aš atverti širdį,
Ir gražiausiais žodžiais viską išsakyti.
Kai sunku šioj žemėj vienišai klajot,
Ir toliausiai būti nuo tavęs mamyt.
Leisk, mama, Tau rankas šias išbučiuoti,
Sugrubusias nuo vargo ir darbų.
Leisk, mama, Tau karštai priglust prie skruostų,
Prie laiko pėdsakų giliai grubių.
Be Tavęs nebūčiau gimęs,
Jei ne tu – nebūt manęs.
Vien dėl to labai dėkingas,
Tau esu, Mamyt, iš ties.
Pažvelk, mamyt, pro langą –
Tyliai žvaigždės krenta,
Ir tylumoj – ant gatvių, ant stogų
Vėjelis švelniai glosto Tavo plaukus.
Te širdyje Tau būna lengva
Ir skaidru.
Dėkui tau už nemigo naktis,
Už mokymą pažint gyvenimą,
Už meilės, Džiaugsmo kupinas akis,
Už viską tau dėkoju Mama.
Juk kūdikio verksmas gražiausia daina,
Juk kūdikio džiaugsmas – mamos dovana.
Ir nemigo naktys netenka reikšmės,
Kai lupos dukrytės tau “mama” šnibždės!
Tegul saulutės spindulėlių,
Tau niekad nepristinga.
Te žemėj nepritrūks gėlių,
Kad būtum tu laiminga.
Tau, Mama – mieloji, vienintelė, gražiausioji ir brangiausioji
Dėkoju už viską. Ačiū, kad esi.
|
|