|
Tokia nepaprasta diena ateina vieną kartą —
Jaunystės sodas meta jau gelsvus lapus.
Bet tegu lapų grožio nebūna niekam gaila —
Lyg pumpurus Tu augini savus vaikus.
Tu mums visiems esi brangi, gera ir reikalinga,
Mus užkreti jaunystės grožiu, žvalumu.
O laikui bėgant metų sodas lieka lai turtingas…
Žydėk gyvenimu, palikdama žiedus širdims kitų.
Didžiausios upės vingiais Jums atmatuosim laimės;
Javų laukais bekraščiais — daug metų dar ilgų;
Pajūrio smėlio saujom supilsim pilį meilei,
Kur artimieji rastų Jus tarp gerų žmonių.
Baltaisiais metų sodais barstysime Jums taką
Per šventę ilgai lauktą tarp Jums brangių žmonių!
Ką jaučia mūsų širdys, tikrai, juk nieks nemato —
Tad leiskit išbučiuoti rankas visų vardu.
Pasitikėjimo lobynai rudeniniai,
Aruodai ištikimojo žmogaus —
Tavojoj dvasioj lyg gimtinėj,
Kurią padovanočiau dėl sūnaus.
Duok dešinę ir į pasaulio kraštą
Išleisiu savo vaiką su Tavim,
Įteiksiu Tau ištikimybės raštą
Ir patikėsiu vien širdim.
Norėdama pasveikinti Tave ir palinkėti laimės, pirmiausia
Tau dėkoju už ištikimybę mūsų seseriškam likimui.
Tu esi mano ramstis, mano užtarėja, mano geradėja.
… niekada nebūsi išduota — aš neleisiu paliesti Tavęs
melu ir apgavystėm, aš neleisiu Tavęs skaudinti baisiais
žodžiais ir pykčiu, nes išdavęs Tave — išduos ir mane, išduos
mūsų šeimą.
… kol turi mane, žinok turi pasitikėjimą, ramybę ir laimę.
Aš — Tavo ramstis, aš — Tavo siena, aš — Tavo laimės
erdvė…
Patikėk, jungia mintys mūs sielas —
Tos nematomos gijos lyg upė viena.
Niekad, Broli, nebūsi Tu vienas —
Sesers meilė tyra, amžina.
Leisk linkėti, kad niekad nebūtų
Net mažiausios klaidos, netiesos, negarbės!
Kad liepsnotų ir versmės pratrūktų
Vien tik laimės prasmingos būties.
Mes lyg upeliai, ištekėję iš vienos upės. Mes lyg medžiai
viename miške. Mes lyg gėlės iš vieno lauko. Mes lyg
paukščiai mėlynoj padangėj.
Taip galėčiau lyginti mūsų gyvenimo prasmę. Taip galėčiau
iškelti į pirmąją vietą mūsų geranorišką draugiškumą.
Taip galėčiau kelti ligi aukštumų mūsų bendrą
dvasinį žmogiškąjį supratimą apie ateitį.
Sveikinu Tave mūsų bendroje šventėje, Mūsų bendroje
laimėje ir didžiuojuosi Tavimi.
Iš vaikystės pievų deimantinių,
Iš dangaus gėlėto ateinu
Į bendras svajones, į žvaigždynus,
Kur vaikystėj klaidžiojom kartu.
Aš su Tavimi, brangioji Sese,
Realybės drapanas velku…
Kai sunku Tau bus — Tu brolį rasi
Tarp panorusių pabūt kartu.
Kaip nebūna nendrynų be ežero kranto,
Taip gyvenimo — be mylimų žmonių.
Esi man artimiausias — bėdoj paduodi ranką,
Kai paguodos žodžių aš siekiu…
Pasiekęs daug — minčių, idėjų, tobulumo,
Esi žmogum, kuriuo mes sekame visi.
Linkiu Tau, Broli, rasti dvasinio artumo
Vaikams ir tiems, kas Tau ištikimi.
… lyg du medžiai palaukėje siūbuoja vėjo dainas, taip
mes supame buvusį savo žvaigždynų lopšį savo vaikams. ..
… lyg saulė ir mėnuo nepalieka žemės nė vienai dienai,
taip mes nepalikime be globos vienas kito…
… kaip lietus numalšina kaitros sukeltą troškulį, taip
mes abu patirkime sotumo jausmą bendraudami nuolatos…
… svajoju visą gyvenimą būti su Tavimi gyvenimo reikaluose
ir rūpesčiuose…
… Tu ir aš — neatskiriami mūsų tėvų dvasia!
Esate tikros tiesos nešėjas,
Esat giminėj vilties vedlys,
Esate gerų tikslų gerbėjas,
Esat Jūs geriausias taikdarys.
Būkit mūsų Dėdė užtarėjas,
Kai skrajodami mes per naktis
Nesurandam niekur geradėjo
Valdančio jaunų žmonių mintis.
Aš sveikinu Tave, svaigus Gyvenimo Pavasari!
Jaunyste Tu nenuoramų audrų!
Tai laikas, kada Tu neištveri,
Be artimųjų ir gerų draugų.
Aš sveikinu Tave pačiam gyvenimo pavasary,
Linkėdama daug mylinčių žmonių.
Tegu pražysta Tavo vasara
Gražiausiuoju jaunystės vainikui
Aš sveikinu Tave, svaigus Gyvenimo Pavasari!
Kaip Tu bebūtumei toli, atminki savo seserį.
… niekada nebūsi viena — štai aš Tavo antroji pusė,
kur ne panašumas nulemia laimę, o tėvų suteikti dvasiniai
saitai — viena kraujo upė, viena mūsų saulė…
… niekada nebūsi apgauta — aš apginsiu Tave nuo vėjo
ir lietaus, nuo šalčio ir pūgos, nuo pikto ir negero žmogaus,
nes apgavęs Tave — apgaus mane…
… niekada nebūsi pažeminta — aš užstosiu Tave nuo
akmeninės širdies, nuo geležinės rankos, nuo sustabarėjusio
proto, nes pažeminęs Tave — pažemins mane…
… esi antroji mano širdies pusė ir žinok, jog Tavo laimė
— tai mano laimė.
Jau nubėgo su metais pavasaris žalias
Ir nusinešė dūkstantį šėlsmą širdies.
Pasiekimai ir viltys Jums nubrėžė kelią
Paprastos, bet turtingos, laimingos lemties.
Jūsų dvasinis turtas didesnis už lobį —
Tai švelnus širdingumas, noras kitą suprast.
Miela teta, į laimę visiems kelią rodėt!
Ką jauna kitiems davėt, laikas sau tai atrast.
Į Jūsų duris pasibeldę, mes randame vietos visi —
Maži, dideli ir suaugę… čia mūs reikalai aptarti.
Į Jūsų duris pasibeldę, sutrupinant žmogišką kaltę.
Tad leiskit pasveikinti, Dėde, su Jūsų didžiausia švente!
Gyvenimas vėtęs ir metęs lai skamba tvirtybės daina.
Į mūsų duris pasibeldę, suteiksit mums džiaugsmą ir laimę.
Padalintas likimas per pusę…
Broli mano, aš mylinti Tavo sesuo.
Mes lyg medžiai truputį įlūžę…
Tavo skausmas — tai mano akmuo.
Padalintas gyvenimo kelias:
Kraujas vienas, bet gyslomis teka dviejų.
Tavo žaizdą many visad gelia,
Nors už tūkstančių mylių esu.
Padalinta net duona per pusę,
Artimieji, draugai ir tėvynė… tokia…
Mūsų širdys — ąsotis sudužęs —
Tik Motulė mums amžiais viena.
|
|