|
Ačiū Tau, Tėveli, už jaunystę mūsų,
Už polėkį, laimingasias dienas,
Už meilę, kurią gavome iš Jūsų,
Už viską dėkojame mes iš širdies.
Plaukuose jau sužvilgo sidabras,
Bet tai nieko – gražesnis tapai.
Tavo meilės šypsnių paliesti
Dideli juk užaugom vaikai.
Aš už daug ką turiu tau dėkoti:
Ir už meilę, kurią man davei,
Ir už tai, kad išmokei šypsotis,
Ir už tai, kad beslystant laikei.
Galiu prie kojų tavų atsiklaupti,
Tavo ranką laikyti delne,
Tiktai viena, Tėveli, manęs neišmokei
Kaip dėkoti nežinome Tau.
O, kad galėčiau Tau padovanoti vėją,
O, kaip norėčiau saulę tau delnuos atnešt,
Nes tik Tu vienas, mylimiausias Tėve,
Gyvenimo kelin mokėjai mus išvest.
Tėve, tėtuk, tėveli,
Tegul tavo gyvenimas būna ilgas ir giedras,
Tegul tavo gerose akyse šviečia tik laimės žiburėliai.
Su Tėvo diena.
Tėvų namai – brangiausias lizdas,
Švenčiausia Žemėje vieta.
Tegul likimo nuožmūs vėjai
Čia neužklysta niekada.
Tegul tėveliams mylimiesiems
Bus šilta ir jauku namuos,
Tegul dar šimtą laimės metų
Raiba gegutė iškukuos.
Tavo rankos jau pavargo,
O gilios akys surimtejo,
Su manim turėjai vargo,
Padėkoti aš norėjau.
Gimtadienio proga aš linkiu,
Kad atėjęs į šia didelę žemę,
Taptum dideliu žmogumi.
O tavo žingsnius telydi tik džiaugsmo ašaros.
Būk laimingas…
Bėga dienos… Jos tyliai ištirpsta,
Tartum snaigės virš žvakės liepsnos.
Žmonės greitai viens kitą pamiršta,
Net nespėję pažvelgt atgalios.
Geri ir gražus žmonės būna,
Kai visada jautri širdis.
Kad visi jūsų lauktų linksmo,
Atvykstant pas savo vaikus.
Gyvenimas – dienoraštis,
Verti, verti lapus,
Kas buvo buvo juodraštis,
O švaraštis dar bus.
Linkim Tau pasisekimo,
Daug laimingų valandų,
Laimės, džiaugsmo tarp berniukų,
Ir po bučkį nuo visų.
Linkiu daug laimės –
Šviesios, kaip saulė,
Didelės, kaip žemė,
Nepakartojamos kaip žmogus.
Mes laimės palinkėsim Tau,
Nors kažin kur bebūtum,
Kantrybės, nuolankumo, meilės amžinos…
Nei šalnos rudenio, nei šiaurės vėjo gūsiai,
Tavo gyvenimo kelių tegu neblaško niekados.
O metai juk ne tam, kad juos skaičiuotų.
Čia buvo vasara, ir vėl klevai rudi.
Čia tik žiema balta skara praėjo,
O pamiškėj ir vėl beržai žali.
Tad, nestabdykit laikrodžio rodyklių,
Kad nereikėtų vietoje stovėt.
Tegul negrįš vaikystė ir jaunystė,
Bet liks dienų branda ir jų prasmė.
|
|