|
Esi ta vienintelė moteris, kurios man reikia kasdienybėje
ir šventėse, kurios reikia man ir mūsų vaikams.
Myliu Tave, brangi mano Žmonele. Gerbiu ir tausoju
Tave, kad visą gyvenimą nereikėtų gražesnės gėlės namams
už žydinčią Tavąją širdį.
… man reikia tik Tavo rankomis pagamintų pietų, pusryčių
ir vakarienės… Tu vienintelė taip skaniai gamini.
… man reikia tik Tavo rankomis išskalbtų ir išlygintų
marškinių… atrodo, jog visą dieną esu glaudžiamas.
… man reikia tik Tavo rankomis sutvarkytų mūsų namų…
mane užburia grožis ir harmonija.
… man reikia tik Tavo laukimo, kuomet grįžtu išvargęs,
nes tik pas Tave vienintelę skubu.
Noriu, kad Tavęs pavydėtų viso pasaulio gėlės, nes
kuomet glaudžiuosi prie Tavęs, svaigstu mūsų artume. Kiekviena
diena padovanoja man begalę gražių akimirkų su Tavimi.
Noriu Tau priminti mūsų svajones. Jeigu iš jų būtų galima
sukurti dangų, debesų platybės nusidriektų toli už horizonto.
Mūsų svajonių išsipildymas užgožė bet kokias menkas
nesėkmes.
Noriu, kad Tavęs pavydėtų Saulė, Laikas, Žemė ir Jos
didenybė Meilė. Tai aš Tave turiu. Tai aš Tavim didžiuojuosi.
Tai aš be Tavęs negaliu gyventi. Esi man pats svarbiausias
žmogus gyvenime.
Lyg žuvėdra aš būčiau viena be Tavęs,
Tarsi ledkalnių vėtra laukinė —
Baltasparnė vienatvė gesintų žvaigždes
Ir išnyktų manoji idilė.
Bet esu tarp svajonių kartu su Tavim,
Obelim mūsų sodai nunoko…
Kad gyvenimo tikro mes esam verti —
Tau už tai savo meilę aukoju.
Apkabint Tave ateinu —
Tyliais žodžiais tarp bučinių
Aš Tave Žmona vadinu.
Pamyluot Tave ateinu —
Ir dėl laimės mūs abiejų
Aš Tave mylima šaukiu.
Neturiu Tau šiandien gėlių,
Nerašau Tau šiandien laiškų,
Bet žinau — Tau gerai, kad esu.
Ir todėl aš Tave branginu.
Sveikinu Tave, mieloji Žmona,
Bet didžiausia šventė man pačiam,
Kad turiu Tave aš tokią,
Jog neleidai būt perdaug laisvam.
Aš myliu Tave, brangioji Žmona,
Ir už nuodėmes, prašau atleisk.
Branginu Tave, manoji ponia,
O už praeitį daugiau neteisk.
Tad priimki mano puokštę rožių,
Nes aš vyras ir man trūksta žodžių.
Visą gyvenimą Tavim tikėjau
Ir visada Tavęs ilgėjaus.
Taip galima ilgėtis to žmogaus,
Kuris nepameluos ir neapgaus,
Kuris ne žodžiais vis mylės
Ar triumfais pažadų pilies,
Bet bus laimingas, kai kartu
Gali gyventi dėl vaikų.
Ir džiaugtis likimu bendru.
Svajingai žvelgiu į Tavo akis tarsi į žvaigždėtą visatą ir
skrieju su Tavimi į pasiekimų erdves, laikydama Tave už
rankos. Kažin, ar Tau reikia mano patarimų, tačiau visuomet
jaučiu šilumą, sujungiančią mūsų delnus ir nunešančią
į sėkmės kalnus.
Su Tavimi už parankės keliaučiau į tolimiausias keliones.
Pasitikėčiau Tavo tvirtybe ir stiprumu, galia ir valia.
Su Tavimi esu ryžtinga ir rami. Būk toks, koks esi ir nieko
kito man nereikia, mano mylimas.
Būk labai laiminga tarsi paukštė —
Lai svajonė skrenda Tavo mintimis.
Ir gyvendama pasieksi laisvės aukštį,
Kokį dovanos galingoji lemtis.
Kaip gerai — mus sieja giminystės kraujas —
Mes dalijamės bendrais darbais, džiaugsmais.
Kaip gerai! — dalintis laime nesiliaujam,
Ir todėl mums, pussesere, taip gerai!
Linkiu Tau daug draugų, tačiau nė vienas Jų nepakeis manęs.
Aš esu ištikimiausias Tau žmogus.
Linkiu Tau daug artimų, tačiau niekas negali būti artimesnis už mane.
Juk mes vienos giminės dukros.
Linkiu Tau daug geradėjų, tačiau gėris, kurį galiu padovanoti,
visuomet bus didžiausias.
Daugybę metų mus siejo tai, kas sieja artimiausius brolius ir seseris.
Svajočiau ir linkėčiau, miela Pussesere,
kad niekuomet nebūtų kitaip.
Tu man esi taip pat reikalinga, kaip ir aš Tau.
Todėl laikykimės drauge vieno giminės medžio šakų
ir puoselėkime meilę savo vaikuose.
Sveikinu ir linkiu laimės, geroji mano Pussesere..
Tik vieną kartą metuos šventė,
Kuomet susirenkam visi.
Bet norisi mums taip gyventi,
Kad jaustumės ne vieniši.
Gyvenimas balnojo žirgus —
Palikome senus namus…
Bet vis dažniau širdis suvirpa
Sugrįžus pas brangius Tėvus.
Visus mus sieja vienas kraujas —
Gyvybės saitai amžini…
Seneliai šaukti nesiliauja,
Tetų ir Dėdžių mes širdy.
Mūs Mamos — Seserys gražuolės,
Tėvai — tai Broliai ąžuolai.
Todėl įstatymas galioja:
Kasmet sugrįžki, kur gimei!
Tu didžiausia pagarba galiu kreiptis į Tave. Su didžiausiu
pasitikėjimu galiu ateiti pagalbos, patarimo ar užtarimo.
Su didžiausia viltimi galiu išlieti Tau savo svajones ir
džiaugsmus. Žinau, jog visuomet būsiu suprasta, sulauksiu
paramos bet kokiuose savo veiksmuose.
Tavo šventėje su pasididžiavimu kalbu apie tai visiems
girdint ir noriu, kad žinotum, jog labai branginu mūsų nuostabų
bendravimą, kurį išsaugojome nuo vaikystės dienų.
Kokia Tu nuostabi esi — ne kiekvienam žinoti.
Didžiam žmoguj dažnai gyvena paslaptis…
Mes linkim Tau žavingą laiko žirgą pabalnoti,
Kad dar ilgai daužytųs nesutramdoma širdis.
Tu man esi lyg saulė — visuos laikuos drauge!
Atstoji man pasaulį — esi tikra drauge.
Kas nepastatyta — nesugriausi…
Liko gražūs pamatai.
Ir širdies nebeapgausi — tai tik protui vis blogai.
Laikas bėgo — mes užaugom
Ir dabar jau ne vaikai…
Bet pilis vaikystės saugo bendri motinų namai.
Nepamenu nė vienos šventės, kuri džiaugsmu nebūtų
apjungusi mūsų jaunatviško šurmulio. Daugybė gražių prisiminimų
veda mus vaikystės takeliais. Tačiau ypatingas
ryšys atsirado tuomet, kai pradėjome suvokti giminystės
svarbą, kuomet subrendome ir susilaukėme savo vaikų.
Džiaugiuosi, jog esame artimiausi žmonės ir galime taip
nuoširdžiai bendrauti. Didžiuojuosi Tavo pasiekimais ir
dora šeima. Nesistebiu Tavo gerai išauklėtais vaikais, nes
jų auginimui ieškojome bendrų patarimų pas savo Tėvus.
Gera būti kartu, kuomet Tavo širdyje didelė šventė.
Kai esi nuėjęs taip toli,
Kad, rodos, nėr jėgų pasiekti savo tikslą,
Žinok, Tu dar jėgų turi tiek daug,
Kad kelias nueitas
Pusiaukelėj Tau liktų.
Brangusis Pusbroli, linkiu Tau,
Kad Tavo siekių nesudegintų net dykuma,
Nenuskandintų meilės vandenynai…
Kad būtų Tau svarbi
Gyvenimo akimirka trumpa.
|
|