|
… esame įsitikinę, jog per daugelį metų ir įvairių pobūvių
jau tapome puikiais draugais…
… džiaugiamės, kad niekuomet nepamirštate mūsų šeimos
ne tik prie vaisių stalo, bet ir kasdienybėje…
… suprantame Jūsų jaudulį ir įvykio svarbą, todėl laistome
Jūsų laimę ir sėkmę šampanu…
Mes tikimės, jog bendras mūsų „labas rytas“ ir nuoširdus
mūsų „labos nakties“ sujungs mūsų vaikų žaidimus bei mūsų draugystę.
… Jūsų šeimos šventė — tai mūsų šeimos šventė, kuri
mums taip pat suteikė daug džiaugsmo…
… pasitikime Jūsų kaimyniškumu ir švenčiame Jūsų
džiaugsmą taip, kaip švęstume savo…
… būname drauge įvairiausiose situacijose ir tikimės
ateityje turėti gražią mūsų šeimų sąjungą…
… linksminamės dienoje, kai Jums gera ir svajojame,
kad niekada nebūtų kitaip…
… dovanojame Jums paprastumą, nuoširdumą ir ilgimės
bendrų vakarų…
… mes be Jūsų neįsivaizduojame savo namų — juk siena
bendra ir galva prie galvos.
Esame pasirengę sukurti tokią šeimų sandraugą, kur
kiekvienas sakytų: „kol artimieji atvažiuos, teks ilgai laukti, o kaimynai jau čia pat“.
Tad būkime artimesni už artimuosius! Tegu triumfuoja
ilgametė mūsų šeimų draugystė ir klesti namai.
Nėra šventės, kad Tavęs neatminčiau.
Kasdienybėj Tave vis menu.
Nėr dienos, kad Tavęs nepagirčiau
Mintimis, širdimi, tarp žmonių.
Geresnių jau draugų nesutiksiu,
Nes mes esam vaikystės draugai,
Mūs jaunystėj kartu pasiliksiu
Ir ten būsim tikrai amžinai.
Ar meni mūsų priesaiką šventą —
Lig mirties neišduoti jausmų?
Lėkta, bėgta, svajota, gyventa…
Bet Tavęs trūksta man tarp kitų.
Aš tikiu, kad viliesi ir Tu
Mūsų šventėj pabūti kartu.
Po darbo ar sekmadienį abu
Mes išlenkiam alaus du bokalus:
Aptarti reikia aibes reikalų,
Politiką ir automobilius,
Krepšinį, futbolą, žmonas, draugus
Ir laikmetį — kada kitaip čia bus?
Alaus puta naikina problemas
Ir kas, kad pyks pikta kurio žmona,
Bet patikėki, tai ne problema —
Tai vyriškos draugystės aukštuma!
Keliu bokalą už Tave —
Pakelk bokalą už mane.
Skelbiu kaimyniškumo tostą
Už alaus jūrą, vyrų uostą!
Kai apsigyvenome prieš daugelį metų šiuose namuose,
vargu ar galėjome tikėtis, jog tiek daug laiko praleisime
drauge. Buvome jauni ir nė nemanėme eiti šluoti kiemo patvorių,
sodinti darželių ar pilti smėlio dėžių.
Tačiau pažvelkime visi pro langus. Kaip tai galėjo atsitikti,
jog gyvatvorės apie namą jau siekia mūsų vaikų galvas?
Kaip tai galėjo įvykti, kad prie laiptinių neišlaužyti
suoleliai ir mūsų Tėvams, kažkada dabojusiems mažus anūkėlius,
yra kur pasėdėti ir pailsėti?
Viskas taip paprasta ir gera… mylėjome savo namus ir
kiemą, dabojome vieni kitų vaikus, o kartais net ir pabardavome…
Viskas taip paprasta ir žmoniška… tikėjome, jog
kada nors mums reikės gerumo taip, kaip jo reikia visiems.
Kaip gerai iš ryto atsigert kavos
Su drauge, kuri už sienos nuolatos.
Dar geriau dėl vyro draugei pasiguost —
Psichologo niekad nereikės ieškot…
Tad, jei svogūno Tau kada pritrūko —
Tu ateik — paverksim lupdamos abi:
Šios ašaros dėl būto ir nebūto,
Ir dėl skaudaus likimo druskos,
Kuri mums amžiais per sūri.
Dėl pamirštų jaunystės rūtų —
Ateik — paverksime kartu abi…
Vėl susirinkom išlydėt paikystę —
Mūs nerimą jaunų dienų,
Ir tai, ką vis vadinome kvailystėm —
Audringu savo likimu…
Mes susirinkome lyg į vaikystės puotą,
Kur dūks mūs šelmiškas Ruduo…
Tarsi pavasaris — Jaunikis valsą šoka
Ir bando Poniai asistuot.
O ši ponia — tai Tu, Vaikystės drauge,
Graži ir švytinčiom akim!
Juk dar ne vienas pašokdinti laukia, —
Tai, ko tą Rudenį bandai apsikabint?
Miela mano jaunystės Drauge!
Pražydo sodai Tau širdy.
Mes jau seniai abi suaugom —
Draugystė sieja nuostabi.
Leisk palinkėti Tau daug metų —
Dabar tik pradedi gyvent…
Lai nenueis tie metai veltui —
Linkiu Tau dar ilgai nesent!
Tu kas pavasarį žydėki
Baltųjų sodų gražumu.
O kai širdy ims rudenėti —
Nepergyvenk — Tu tarp draugų!
Esi ta moteris, kurią rinkausi iš didžiulės gausybės mūsų
miesto moterų. Esi ta, kurios žavi eisena dar ir dabar
nenustoja jaudinti mano širdies. Esi ta, kurios akių šviesa
žavi mane visą gyvenimą.
Daugybę kartų stebėdavau Tave rytais prie pusryčių
stalo, vakarais besišukuojančią prie veidrodžio, dienomis
parskubančią iš darbo… Tu visuomet buvai gražiausia.
Daugybę kartų stebėdavau Tave, tvarkančią mūsų namus,
skaitančią knygas, gaminančią maistą, prausiančią
mūsų vaikus… Tu visuomet buvai gražiausia.
Esi ta, kurią išsirinkau iš tūkstančių — ta nepakartojama,
ta vienintelė, reikalinga ir miela.
Prabėgo daug laiko nuo tos dienos, kai mudu susituokėme.
Nubėgo, nutekėjo didžiulės gyvenimo upės. Tos
galingos srovės nešė mus kartu vienoje valtyje ir tokio likimo
dėka nugyvenome ilgą gyvenimą gyvenimėlį…
Nenešiojau Tavęs ant rankų, bet atnešiu Tau vandens,
apsilankius ligai. Nebučiavau Tavęs prie visų, bet buvau
ištikimas ilgus metus. Nesupau už Tave vaikų, bet griežtai
auklėjau, kad sulauktume jų laimės.
Sveikinu Tave, mano mylima Žmonele. Keliu taurę už
Tavo gerumą man ir vaikams. Dėkoju Tau ir tikiu, jog sulauksime
dar daug tokių švenčių.
Žinau, kad galėčiau padovanoti daug daugiau materialinių
vertybių, tačiau nesuteikčiau dvasinės pilnatvės mūsų
jausmų harmonijoje. Todėl esu įsitikinęs, kad keli mano žodžiai
šventėje Tau yra didelė laimė. Myliu Tave ir mūsų vaikus.
Kaip ir daugelis vyrų, aš nemoku sudėti Tau sakmių,
negaliu kalbėti eilėmis, nepadainuosiu serenados… Mano
darbai kalbėjo Tau už mane daugybę metų. Gal ne viską
dariau, kaip Tu norėjai, bet stengiausi būti dėl Tavęs vyriškiausias,
stipriausias ir geriausias. Gal nebuvau tas nuolaidusis
tylenis, kuris neturi nuomonės, bet visuomet buvau
įsitikinęs, jog kuriu mūsų mažytį rojų. Gal nebuvau gabiausias
iš visų ir nepastačiau rūmų, bet visuomet stačiau namus
pagal Tavo svajonių modelį. Gal nepadėjau Tau kasdienybėje
tiek, kiek reikėjo, bet atleisk man ir aš globosiu Tave.
Žinau, kad esu Tau mielas ir brangus. Apie tai byloja
mūsų gyvenimas. Todėl dėkoju Tau, branginu Tave ir bučiuoju
Tavo švelnias rankas taip, kaip galėčiau pabučiuoti gyvenimą.
Baltųjų rožių Tau nešu pavasariais,
Baltų lelijų — vasarom žaliom.
Baltam sapne, bučiuodamas kas vakarą,
Bandau Tave iš naujo suviliot.
Esi žavinga mano meilės fėja,
Esi dangaus skliautų man atsiųsta.
Mes susitikom pasakų alėjoj.
Ir Tu nebūsi niekada viena.
Brangi žmona — Tu man gyvenimo daina!
Laimingas būk jaunystės šventėj!
Žinok, kad mylimas esi.
Širdis dainuoja — tik gyvenki
Namų savųjų ilgesy.
Kad Tu žinotum, kaip man reikia
Tavųjų rankų šilumos…
Tave myliu aš švelniai, švelniai,
Nors užauginom jau vaikus.
Dabar sau pagyventi galim
Ir vėl pabūt abu kartu.
Nėra, atrodo, tokios laimės,
Kurioj nebūtum, mielas, Tu.
… dėkoju Tau už žvaigždėtas mėnesienas, kurias man
dovanoji mūsų vakariniais pasivaikščiojimais…
… dėkoju Tau už kvapnųjį kavos puodelį, išvaikantį
paskutinius rytmečio sapnus…
… dėkoju Tau už draugų ir bičiulių, ratą, kurio neapleidome
Tavo dėka…
… dėkoju Tau už sveikatos taurę, kurią užpildei savo
gerumo ir meilės eliksyru…
… patikėk, visą savo gyvenimą paaukosiu Tau ir niekuomet
nepamiršiu Tavo dosnumo…
… patikėk, nereikės Tau ieškoti svetimų žmonių šilumos,
nes aš šildysiu Tave savo atsidavimu…
Ar žinai, kad šioje šventėje tik Tu pati esi didžiausia šventė man. Savo dėkingumą norėčiau išreikšti dovanodamas
Tau ne tik gražius žodžius, bet ir pasižadėdamas būti Tavo artimiausiu žmogumi ateityje.
Begales kartų stebėdavau Tave besipuošiančią į teatrą, besirengiančią į darbą, besiruošiančią į svečius, beišlydinčią
mane į darbą… Tu visuomet buvai gražiausia.
… man reikia tik Tavo liūdesio, kuomet išeinu pro duris…
malonu, kad lauki manęs.
… man reikia tik Tavo juoko, kuomet žaidžia mūsų vaikai…
Tu man primeni laiką, kai susipažinome.
… man reikia tik Tavo širdies plakimo bemiegėmis naktimis…
apkabinęs Tave jaučiuosi reikalingu.
… man reikia tik Tavo ašarų, kai pergyveni dėl vaikų …
Tavo jautrumas gydo ir mane.
… man reikia tik Tavo pasitikėjimo, kad galėčiau gyventi
žemėje… myliu Tave.
|
|