|
… dėkoju Tau už saulėtas pajūrio atostogas, kurių grožį
galėtų nufilmuoti geriausi režisieriai…
… dėkoju Tau už dvasingumo ir poilsio kupinus sekmadienius,
kuriuos praleidžiame vargonų ir maldų skliautuose…
… dėkoju Tau už visas šventes, kurių rožinis aromatas
nuo Tavo dovanotų puokščių išlieka amžiams…
… esi nepakartojamas vyras, žmogus, asmenybė, kuris
sukūrė mano laimę…
… būk laimingas tiek, kiek sukūrei laimės man ir kitiems…
…už Tavo meilę dovanoju Tau savo pasiaukojimą.
… keliu taurę už Jūsų žmoniškumą!..
… keliu taurę už Jūsų ryžtingumą!..
… keliu taurę už Jūsų dosnumą!..
… keliu taurę už Jūsų atvirumą!..
… keliu taurę už Jūsų nuoširdumą!
Branginu Jus ir tausoju, nes po daugelio metų gyvenimo
Jūsų šeimoje galiu tvirtai pasakyti, jog esate šeimyninės
laimės ašis. Tegu sukasi apie Jus mūsų sėkmės verpetai, o
mes su pasitikėjimu remsimės į Jus, brangus Uošvi. Teaplanko
vis dažnesnių švenčių jaudulys Jūsų širdį ir užlieja
palaimos jausmas, kurio nusipelnėte savo nuostabiais darbais,
brangus Uošvi.
… keliu taurę už Jūsų pasitikėjimą!..
… keliu taurę už Jūsų paramą!
… keliu taurę už Jūsų supratimą!
… keliu taurę už Jūsų laimę!
… keliu taurę už Jūsų gyvenimą!
Dėkoju Tau kiekvieną dieną už gyvenimą, kurį turiu
Tavo globoje. Žinau, jog ne kiekviena moteris gali pasidžiaugti
tokia šeimynine laime, kokią turiu aš. Kalbu tai
kasdienybėje, tačiau nenustosiu kartoti ir didžiųjų švenčių metu.
Nuo tos dienos, kuomet mudu susituokėme, niekas Tavęs
neįpareigojo atsisakyti malonumų ir laisvės. Tačiau apribojęs
save, pasiekei mūsų šeimos laimės ir žmoniškumo harmonijos.
Dovanoju Tau savo širdies šilumą ir meilę. Gerbiu Tave
ir remiuosi į Tavo dvasinę ramybę. Sveikinu Tave ir linkiu,
jog niekuomet nebūtum kitoks nei Tave pažįstu, nes tik tokį Tave myliu.
Leiskite padėkoti už lengvą gyvenimą Jūsų namuose.
Kai tekėjau už Jūsų Sūnaus, niekada nesitikėjau tokio nuoširdaus
Jūsų pritarimo. Kai peržengiau Jūsų namų slenkstį,
nesitikėjau Jūsų rūpesčio mūsų jauna, nepatyrusia šeima,
nesitikėjau tiek daug pamokymų ir patarimų, nesitikėjau,
kad darbuositės su manimi, o dažnai ir už mane. Atrodė,
kad mylėti gali tik mama.
Lai žydi Jums mano užaugintos gėlės. Lai klauso Jūsų
mūsų vaikai — Jūsų anūkai. Lai stiepiasi į saulę mūsų bendri
džiaugsmai ir gyvenimiška kasdienybė. Tegu nušvinta
Jūsų akys mūsų namuose. Geroji Motinėle, turite žinoti, kad
esate man labai brangi ir artima, kad rūpinsiuos Jumis, kol
būsiu gyva. Linkiu Jums laimės!
Linkiu Jums daug sveikatos gražiausiuos Jūsų metuos.
Linkiu dar daug stiprybės ir tėviškos kantrybės.
Linkiu naktų bemiegių prie lopšio anūkėlių,
Kad jos žvaigždes primintų, kurios dar vis kankintų
Senais prisiminimais, kai buvot dar vaikinas.
Ir kad priblėsus meilė pakeltų vėl į laimę —
Pajauskite pilnatvę, o ne širdies vienatvę,
Pajauskite didybę ir artimų vienybę.
Skiriu Jums sėkmės tostą už Tėvužėlio postą!
Keliu Jums laimės taurę už Tėvužėlio garbę!
Niekaip kitaip negalėčiau pavadinti savo uošvio — visų
mūsų gerbiamo žmogaus, mūsų artimų šeimyninių santykių
globotojo ir puoselėtojo — tik antruoju Tėvu. Dėkoju, brangus
Uošvi, už gausą ir dėmesiu apvainikuotą mūsų gyvenimą.
Dėkoju už nuolatinį rūpestį anūkais.
… palinkėkite mano Uošviui sveikatos visa širdimi…
… palinkėkite mano Uošviui laimės daugybe žvilgsnių…
… palinkėkite mano Uošviui meilės visa krūtine…
… palinkėkite mano Uošviui vilties daugybe laimingų gyvenimų ir lemčių…
… visi pakelkime taures už mano Uošvį ir sudainuokime
Jam gyvenimo dainą „Ant kalno mūrai, joja lietuviai“…
Vyriškiausia padėka Tau, Uošvi, ne dygliuota rožių puokštė
Ir ne mano keli žodžiai — ne karalius aš, ne ložėj…
Ačiū Tau už pritarimą ir už nebesikišimą.
Ačiū Tau už stiprią ranką ir kad visko mums pakanka.
Jei medžioti kada eisiu, Tavęs draugu nepakeisiu.
Jei žvejosiu dieną, naktį — ten gali ir Tu nukakti,
Nes prie darbo manęs vieno Tu nepalikai nė dienai.
Jei sustojai pailsėti, tai ir man neleidai „sėti“…
Tau, Tėvuk, linkiu sveikatos ir tegu visi pamato,
Kad, kur Uošvis — ten ir žentas! Ir todėl čia kartais „šventa“…
Gėlėta vasara Jumyse jau žydi daugel metų,
Bet laikas dar nesiruošia čia rudenėt.
Ilgai brandintą nuoširdumo turtą nešat,
Dėmesingumą dovanodama šeimoj visiems.
Laiminga pulkit pavasariniam vėjui ant krūtinės,
Tegu svajonių akys nepravirksta danguje!
Tarp artimųjų ir draugų Jūs būkite laiminga,
Nors sidabruoja ne viena plaukų gija.
Antroji mano Mama, leiskite nuoširdžiai apkabinti —
Mūsų šeimos vainiką meilės padėkom nupinti.
Tegu šventė įsilieja į kasdienybę. Lai niekas nesikeičia
mūsų santykiuose niekada. Jums padėsiu taip, kaip Jūs padedate man.
Nenukris tiek rudens lapų, kiek galiu jų nušluoti nuo
Jūsų takų. Neprisnigs tiek puraus balto sniego, kiek galiu jo
nukasti nuo Jūsų kelio. Neprilis tiek lietaus, kiek galime
drauge žvaigždžių suskaičiuoti.
Aš dėkoju Jums už pasakojimus apie jaunystę, už ramybę,
kurią sukūrėte vardan manęs — savo marčios. Dėkoju
už laisvę, kurią padovanojote prižiūrėdama anūkus —
mano ir Jūsų Sūnaus vaikus. Esate nepaprasta moteris.
Būkite laiminga ir linksma. Būkite mums gyvenimo saule.
Būkite amžinoji mūsų paguoda.
Kada šimtamečiai miškai atlaiko audras ir vėjus — niekas
nesistebi. Taip turi būti — tai didžiulė galybė, įleidusi
šaknis į žemę. Tačiau, kai vienišas laukų medis atlaiko rudens
vėtras ir žiemos pūgas, nepasiduodamas speigų galybei
ir lietaus žvarbumui, stebisi visi. Mano Uošvi, Jūs visada
stebinote savo galiūno būdu.
Todėl sveikinu Jus, brangusis, nugalėjus įvairiausias
gyvenimo negandas! Sveikinu Jus, sutramdžiusį gyvenimo
sroves. Sveikinu Jus, pastačiusį daugybę draugiškumo tiltų!
Sveikinu Jus, nutiesusį ilgiausius tiesos kelius!
Remiuosi, Uošvi, į Jūsų sąžinės laukų dalgį. Eisiu prisipjauti
Jūsų gyvenimo javų, valgysiu Jūsų likimo duoną ir
dalinsiu po riekę savo vaikams.
Vyriška mano kalba kasdienybėje visuomet buvo tyli bei
tikra. Mokiausi iš Jūsų tokio santūraus gyvenimo.
Rūpinimasis žmona ir vaikais subrendo manyje matant
Jūsų dosnumą ir kilniaširdiškumą.
Stiprybė susikaupė tuomet, kai daugybę kartų stebėjau
Jūsų kantrybę ir atkaklumą, kurį turėjote parodyti vykstant
vienai ar kitai permainai.
Dabar galiu ištiesti Jums savo ranką — savo dešinę.
Dabar galiu paremti Jus savo petimi ar darbu. Dabar pats
esu gražiai nukalto likimo kalvis, kurį padėjote nukalti Jūs,
mano brangus Uošvi.
Dėkodamas linkiu sveikatos ir tvirtumo pasitinkant nenumaldomai
skubantį į svečius jubiliejų.
Praėjus laikui, galiu visam pasauliui pasakyti, kad turiu
antrąją motinėlę — savo vyro mamą. Tapau daug daugiau
patyrusia ir todėl daug dažniau jaučiu Jums gailestį,
švelnumą ir norą būti su Jumis, su ta moterimi, kuri atstoja
man daugybę kitų žmonių.
Sveikinu Jus su šia iškilminga švente, pažadu daug gražių
akimirkų mūsų bendrame gyvenime, pagalbos tuomet,
kai Jums bus sunkiau padaryti tuos pačius darbus nei man.
Tikiuosi palengvinti Jūsų ateitį.
Linkiu Jums sveikatos, laimės, džiaugsmo ir meilės.
Linkiu, kad kiekvienas mano darbelis dėl Jūsų būtų Jums ir
vaistai, ir meilė. Daug Jums saulėtų dienų, miela Vyro Motinėle.
Sveikinu Jus su didžiule švente. Linkiu neišsenkančios
energijos, kurią lietų į Jūsų likimą pats gyvenimas.
Dėkoju Jums, Uošvi, už dėmesį, kurį suteikėte man tarsi
būčiau Jūsų sūnus. Dėkoju už rūpestį ir darbus, davusius
mano šeimai materialinę brandą. Dėkoju už darbus, kuriuos
pagelbėjote atlikti tuomet, kai pats nespėdavau, nepajėgdavau
arba nesugebėdavau.
Keliu taurę už Jūsų tėviškumą! Linkiu sėkmės ir sveikatos.
Visada rūpinsiuos Jūsų gyvenimu, kaip rūpinotės Jūs
mano šeima. Šis mano įsipareigojimas te nenustebina visų
čia esančių, nes pasižadu su visa atsakomybe. Tikiuosi, kada
nors ir su manimi taip pat bus pasielgta.
Džiaugiuosi, kad mano Uošvio tėviškas požiūris į gyvenimą
įkvėpė mane būti ištikimu šeimai.
Už mūsų bendrą namų sieną,
Už triukšmingiausią vaikų kiemą,
Už mūsų vakarus bendrus
Kartu su mielu Kaimynu!
Už mūsų bendrą kiemo sniegą,
Už tylų mūsų vaikų miegą,
Už mūsų reikalus bendrus
Suvedusius gyvent kartu!
Už mūsų bendrą namo rūsį:
Uogienės neturi — Tau mano pusė.
Jei bulvių pritrūkai — kalti vaikai,
Bet aš turiu dar nemažai.
Pasidalinčiau duona ir druska,
Pasidalinčiau viena puodyne,
Nes, kai pritrūks ko nors ir man —
Dosnus Kaimynas pasibels langan.
Dovanoju vieną gėlę už prabėgusias dienas,
Už dienas, kai vienai lėlei pynėm linines kasas.
Prausėm žaislus ir tikėjom, kad turėsim kažkada —
Laumių atneštas ar fėjų — mūsų nuostabias dukras.
Dovanoju pilną glėbį meilės, humoro, juokų…
Dovanoju vieną gėlę Tau nuo buvusių draugų!
Juk mylėjo tas mergiotes — dvi pašėlusias drauges:
Nors ne „dyvas“ buvo kraitis, bet mylėjo mus tokias!
|
|