|
Baltųjų žvakių spindesy,
Prisiekę prie Šventosios knygos,
Būkit, brangieji, artimi
Ieškodami širdžių ramybės.
Gyvenimo ramaus, svaigaus
Bei jausmo nuoširdaus ir tyro
Gali sulaukti iš žmogaus,
Kurį pašauksi savo vyru.
Didingos laimės lyg dainos,
Ištikimybės ir dosnumo
Gali sulaukti iš žmonos,
Kuriai sukursi meilės rūmus.
Lai saugo meilę Angelai,
Lai ji gyvuoja amžinai!
Aukso žieduose sau laimę suradę
Daugiau neišsiskirkit niekada.
Išguję iš širdžių vergaut vienatvę.
Gyvenkit savo meile amžina.
Bučiuodami bekraštę meilės naktį,
Žiūrėdami žvaigždynų akimis,
Į pelenus galėtumėt sudegti,
Beribę meilės kaitrą jusdami.
Iš priesaikų sukurkit meilės sostą
Ir karūnuokit lemtį gerumu,
Lai Dievas iš dangaus ramybe glosto
Už meilę pratęstą dviejų šeimų.
Laiminga būna ta šeima,
Kur klesti meilė ir darna.
Ateina toks laikas – lakštingaloms suokti,
Žiedams ir jausmams sužydėti.
Ateina toks metas – mylėti ir tuoktis
Ir dviem savo lizdą sudėti.
Mes jums palinkėsim – darnos, atidumo
Ir visad viens kitą paremti.
Kasdien ir tada, kai užgriūtų sunkumai
Vieningai ir taikiai gyventi.
Tegu neužgesta jaukūs žiburėlis
Šeimos židiny ir namuos.
Ir meilės tyros tegul netemdo šešėliai
Dabar ir vėliau, – niekados.
Dvi širdys kaip viena lai plaka,
Tenedreba audroj ir vėjy,
Suraskite į laimę taką,
Drauge žygiuodami, Jaunieji!
O dviese juk geriau,
Ir saulė šviečia maloniau,
Ir gėlės žydi daug skaičiau.
Bet dviese ir sunkiau
Gyventi reikia jau už du,
Kentėt ir džiaugtis vėl kartu.
Mamyte, ar prisimeni, kai augau aš ant tavo kelių,
Kaip mus darželyje baltieji jazminai!
Tiesa tada Tu nesumerkdavai akelių,
Ir verkiančią dainomis raminai.
Ir laime mums tada žydėjo dienos,
Ir džiaugsmą nešė brestantys javai.
Ir nežinojau aš, kas liūdesys per vienas
Nes visad mama būdavai linksma.
Dabar ruduo. Ir medžių krenta lapai
Ir jazminai baltieji nepražys.
Ir aš žinau brangi Mamyte,
Jaunystės dienos niekad nesugrįš.
Palaiminki mane, Mamyte,
Į tolį kelio išlydėk.
Ir lauk parimusi prie vartų,
Tiktai, žiurėk, nebeliūdėk.
Ir aplankysiu dar tave ne kartą
Kada naktis ant pliko lauko snaus.
Kai vakaras užskleis pavėsį,
Kai rytas naują sapną aus.
Pamoki man ranka prie vartų,
Laimingo man gyvenimo linkėk.
Neverki, neliudėk Mamyte,
Laimingi būsim, patikėk!
Štai užgeso viena Jūsų gyvenimo žvaigždė.
Ne, ne… neužgeso, ji tik dar aiškiau, skaisčiau suspindėjo.
Tegu ji šviečia Jums visą laiką ryškia gyvenimo liepsna,
Tegu ji atveria duris į pasaulį, kuriame pilna gyvenimo žiedų.
Daug laimės Jums.
Sveikinu tave su Joninėm, su ilgiausia vasaros diena,
Su pirmuoju paparčio žiedu ir su tavo vardo diena!
Be linksmuolės, be Janinos
Būtų nykios vakaronės.
Sveikina tave linksmai
Visos draugės ir draugai.
Atverk duris, atsirakinki širdį
Tegu sueina draugės ir draugai.
Tikri bičiuliai tavo sielą girdi,
Ir bus ištikimi ilgai.
Visi mes žmonės, visi panašūs.
Kaip mus atskirtų, jei ne vardai.
Visi mes gimstam nuogi ir gražūs.
Kaip mus vadinti nusprendžia tėvai.
Išrenka vardą gražiausią ir švelniai
Pratina mus atsiliepti į jį.
Na o vėliau mūsų darbai ir siekiai
Metai po metų vis gažina jį…
Vos pamačius ponią Antaniną,
Tuoj saldus pavydas ima:
Šviesus plaukas, žvilgsnis tyras,
Neatsispiria joks vyras.
Daug laimės, džiaugsmo, saulėtų dienų ir ilgų,
Sveikų gyvenimo metų vardo dienos proga tau linkiu.
Atverk duris, atsirakinki širdį
Tegu sueina draugės ir draugai.
Tikri bičiuliai tavo sielą girdi,
Ir bus ištikimi ilgai.
Tarp daug linkėjimų gražiausių
Sakytų Tau šiandieną,
Daug džiaugsmo, laimės valandų,
Linkiu tau Vardo dieną.
|
|