Sveikinimai.lt

Balta kreida taip greitai sutrupėjo,
Dar prie lentos stovėjot neseniai…
Jau tiek žiemų, tiek vasarų praėjo,
Jau sparnelius pakėlėt, mano mokiniai…

Jūs išmokėte knygą mylėti,
Nesiskirti su ja niekada.
Ir akimirka tapo saulėta,
Kai pavirto į žodį kreida.

Šiandien reikia prisiminti, pamąstyti,
Gal dar truputį paliūdėt?
Ne! Kai geros akys švyti,
Žiburėliais šildžiusios mane.

Kai jos klasėj metų metais sekė,
Kuo degiau, ko troškau, kur vedžiau.
Ir norėtųs šiandien, mielos akys,
Dar į jus pažvelgti atidžiau.

Paieškot jose legendų, miestų,
Pasivyt lakiausias svajones.
Kad gražiausi tiltai nusitiestų,
Tarp vaikystės, jūsų ir manęs.

Kad netektų niekad nusivilti
Tuo, ką jūsų akyse mačiau.
Kad vis jausčiau Jūsų norą kilti,
Užu paukščio skrydį dar aukščiau.

Nes svajonė niekad nesudūžta,
Jeigu ji ugninga ir tikra.
Ras ji širdį, tarsi paukštis gūžtą,
Net ir vėlyviausiam vakare.

Gyvenimas – tai ne lenta,
Kur trinti galima ir vėl rašyt iš naujo…
Gyvenimas – kur kiekviena klaida,
Įrėžiama į sąžinę, į kraują…

Vaikystės soduose saulėtuos, prabėgo dienos kaip viena,
Ir štai jau beldžias išsvajota Pilnametystės valanda.
Tad drąsiai ženk per amžiaus slenkstį,
Tau horizontai atviri.
Gyvenimu tauriu įrodyk, kad Dievo dovaną turi…

Nurimus žemė snaudžia mums po kojom,
Nakties tyloj užmigs jauni.
Mes einame sutikti naujo ryto,
Pirmųjų aukso saulės spindulių.

Paglamonėt berželio pumpurų dažytų,
Ištarti: Žeme, aš tave myliu!
Mes čia atėjom pasitikti bundančio pasaulio,
Kuris mūs laukia ir švelniai sako: – Gavom kažką, kažką jau.

Žinau, kad daugelis nesusitiksim,
Kad mūs keliai bus saulės išskirti.
Tačiau gyvenime mes amžinai paliksim
Tokie, kaip klasėje, nuoširdūs, draugiški, tyri.

Ant lentos juodos – kas rytą naujos datos,
Tarsi laikas – trupanti kreida,
Jau dabar žinau, kaip reikalingi jūsų žodžiai,
Išrašyta formulėm lenta.

Jūsų lydimi ateinam ir išeinam,
Kitos rankos mūsų suolus lies.
Bus vėl žodžiai, bus vėl naujos datos,
Tiktai rūpesčiai ir raukšlės pagilės.

Per anksti, oi per anksti plaukai jums nušarmojo.
Saulėti rugsėjai keisis, belsis…
Ačiū, kad mums negailėjot šilumos,
Nuo raidės pirmos lig paskutinio valso.

Ir vėl
Skridimas tartum gulbių
Sparnų šnarėjimas vaiskus.
Kur lekiat jūs
Rausva padange?
Kur nešat
Ilgesio jausmus?
Katroj šaly,
Katroj pakrantėj
Jaunystės nerimas suglaus sparnus?

O mūsų gulbės
Į tuos pilkuosius ančiukus
Dabar jau nepanašios.
Jūs galvas puošia svajų karūnos trapios.
Tik nepraraskit jų,
Kai skrisite per temstančius miškus
Šviesaus likimo pasitikt.
O mums, čia likusiems,
Numeskite po plunksną mažą,
Kad laukti jūsų
Ir jūs sėkme tikėt
Nebūtų taip sunku.

Išeisi, palikęs vaikystę,
Pirmąsias klaidas, paauglystę,
Čia meilė pirmoji dar dūsaus ilgai,
Liūdės pamiršti sąsiuviniai.
Trumpos pertraukos, jų šurmulys,
Lentoje nebaigta užduotis,
Laiko upė tekės, jos užtvenkt negali,
Paukščiai grįžta, o tu išeini.

Na, kodėl, kai aplinkui toks kerintis grožis:
Žydi obelys, paukščiai susuko lizdus,
Kai jaunystė kaip žiedas pradėjo tik skleistis
Teks užverti duris ir palikti draugus.
Vieną kelią iš šimto tau teks pasirinkti,
Pasitark su širdim, apsispręsk ir tada
Drąsiai ženki gyvenimo savo sutikti
Ir te laimė į kelią išlydi tave.

Už šių mokyklos durų daug takelių,
Kelių ir vieškelių, kuris gi skirtas tau?
Juose bus visko: džiaugsmo ir vargelių,
Vienų mažiau, kitų šiek tiek daugiau.
Bet šiandien vis dar linksminkis ir šėlki,
Jaunystės vėjas tau neleis nurimt.
Draugus apglėbęs juoksies, gal net verksi,
O ryt su likimu išeisi susitikt.