Sveikinimai.lt

O Jūs skubat, pašėlusiai skubat užaugti,
Kad nemokytų nieks ir nebartų.
Nors ir žinot, jog daug ką paliekat,
Už simboliškų pasakos vartų.

Tuoj išeisit. Tokie aukštaūgiai –
Jau ne vienas praaugęs mane.
Neskubėkit labai. Dar pabūkim.
Paskutinį juk kartą drauge.

Bet gyvenimo šauksmas valdingas.
Savo galią jis žino. Netruks.
Nuaidės varpeliu ilgesingu,
Ir išves iš tos klasės visus.

Ką gi! Eikit. Širdim jus lydėsiu,
Aš dar daugelį metų, vaikai.
Pasirinkite kalią sau tiesų.
Siekit laimės tikros atkakliai!

Be kitų, kelyje jus telydi,
Išmintis ir sena, ir gili:
Už banknotą ne viską nupirksi.
O parduot už jį viską gali.

Būkit švelnūs ir geri,
Tyru šaltiniu būkit.
Praradę – raskit viltį.
Mažos laimės neimkit,-
Širdį sužeisti gali,
Dideliai saugokit save.
Būkit žmonės, ne akmenys,
Akmenų žemėj daug,
O žmonių kartais tenka ieškoti.

Kai paskutinį kartą žingsniai nuaidės mokykloj,
Kai paskutinį kartą trinktelsi duris,
Sustok ir pagalvok: Kiek ašarų ir laimės,
Kiek džiaugsmo, sielvarto kartaus,
Kurį tu vadinai nelaime,
Kiek šypsenų mokykloj palikai!

Sustok ir pagalvok: Vaikystės skardų juoką gal suole palikai,
Gal meilę pirmutinę po trupinėlį išbarstei,
O gal nepasakei “atleisk” tam, kuriam prasikaltai?
Dar paklausyk skambučio paskutinio aido,
Nešauks į klasę jis daugiau.

Ir ašarą nuo skruosto nusibrauk,
Dar pagyvenk šviesiais atsiminimais,
Paskui gyveniman keliauk.
Ir nasakyk „sunku“, net jai suklysi,
Net jei mokykloj negirdėjai apie tai.
Gyvenime neskambina skambučiai,
Gyventi šaukia skambantys varpai.

Palengva išeina vaikai iš namų,
Į nuosavą gatvę.
Gal juos šaukia savi laikai,
Gal išvaro tėvų senatvė.

Ir irzli, ir nepakanti,
Išmatuojanti savo matu tai,
Kas bręsta kitų širdy,
Be nuolaidų, be paklaidų.

Ak, tie mūsų amžiaus tėvai,
Šitiek matę, vis tiek nesupranta,
Kad jaunystė ne taip jau lengvai
Randa tikrą, vienintelį krantą.

Jai pačiai reikia pereit audras,
Kilt į kalną ir leistis bedugnėn.
Taip tikrai jie supras ir suras
Ir gyvenimo druską, ir ugnį.

Tegu eina vaikai iš namų,
Tegu blaškosi, ieško ir klysta.
Man užvis labiau neramu,
Kai žiūriu į besparnę jaunystę.

Išeisite, taip neseniai čia pirmąkart atėję,
Išmokę pirmą raidę parašyt.
Išeinate tokie jau dideli,
O prieš gyvenimą tokie mažyčiai.

Vėl klasė liks viena. Skambės tik žingsnių aidas…
Jus akimis lydės išmarginta lenta
Raidėm ir formulėm, daiktavardžių linksniuotėm.

Liūdės ant suolo palikta knyga…
Kvepės pavasariu ir sodais, varpelis suskambės,
Ir Jūsų širdys, man atrodo, mokyklą paminės…

Tavo dienos – smalsios vaiko akys,
Krykštavimas, klaidos mūs darbuos.
Tavo dienos – mažos mūsų širdys trapios,
Mokančios mylėt ir neišduot.