|
Myli tas, kuris tyli,
Myli tas, kuris kenčia,
O ne tas, kuris meluoja
Ir beprotiškai bučiuoja!
Noriu suprasti, ką reiškia “MYLĖTI”?
Noriu pažinti, o gal “NUSIDĖTI”?
Trokštu pajusti tavąsias rankas,
Ir nukeliauti su tavim į dausas.
Gyvensi ir Tau patiks.
Ne visos spalvos, ne visos kalbos
Ir ne visos žilos galvos.
Ne visos dainos, ne visos rožės
Ir ne visas grožis.
Gyvensi ir mylėsi gal tik tai,
Ką širdimi palietęs supratai…
Pabelsk… Galbūt įleis…
Matai, kareivis saugo mano širdį…
Jauti, maldauja ji švelnumo…
Jauti, ji nori būt laisva, bet tuo pačiu ir mylima…
Pažink, kiekvieną mano žingsnį…
Suprask, ką reiškia žvilgsnis…
Žinok, aš noriu, kad mane mylėtum…
Ir nepaleistum niekada…
Meilė visagalė:
Nėra pasaulyje nei sielvarto juodesnio už jos bausmę,
Nei laimės didesnės už malonumą jai tarnauti.
Labiau už viską brangink
Tau skiriamą Meilę.
Ji išliks dar ilgai po to,
Kai ištirps Tavo auksas ir sveikata.
Man be tavęs
Darosi sunku,
Man be tavęs,
Tamsu visur,
Man be tavęs,
Eit nėr kur,
Man reikia tavęs,
Kad būtume kartu,
Be tavęs gyventi negaliu,
Nes myliu beprotiškai tave.
Meilė – tai ne žiūrėjimas vienas į kitą,
Tai žiūrėjimas kartu, ta pačia kryptimi.
Kaip ilgai tavęs nemačiau…
Virpulys. Ilgesys. Nedrąsumas…
Neilgai čia pabuvom, tačiau
Vėl sugrįžo tavasis artumas.
Kaip ilgai aš tavęs nemačiau…
Tik sapne aš tave bučiavau.
Susitikim išgerti kavos
Ten kur niekas tavęs neieškos…
Trokštu, svajoju..
O gal dar anksti?
Gal per jauna dar,-
Kur taip skubi?
Noriu ištrūkti iš vaiko nasrų,
Būt su tavim, būti kartu…
Gamtos karūna yra meilė.
Ji kuria skirtumus tarp visų būtybių,
Tarsi norėdama viską į save sugerti.
Ji viską išskiria, kad vėl viską sujungtų.
Keli lašeliai iš meilės taurės,
Atlygina visą kupiną kančių ir rūpesčių gyvenimą.
Tu mylimas žmogus, vienas toks brangus,
Amžiais šitaip bus. Nieks neatims tavęs niekad iš manęs.
Tol kol suksis žemė, tol kol saulė švies, savo rankas, meilės pilnas, man ištiesk.
Tu perlas delnuose, auksas pūkuose, vėjas laukuose.
Man reikia tik tavęs, būk šalia manes, kol širdis užges!
Už sudilusį skatiką parduodu Tau akis…
Jos mirusios ir man nereikalingos…
Klausa mano kainuos brangiau,
Nes tylą ir tavo šnibždamus žodžius girdėti tebenoriu..
Prisiminimai? Jie man brangiausi…
Jų neatsiimsi, nesumainysi, neapgausi…
Deja, bet siela jau pažadėta velniui…
Vienintelis dalykas, kurio aš neparduodu – ŠIRDIS,
Ją atiduodu Tau.
Nepyk, ji nubrozdinta ir turi keletą randų,
Bet ji šilta ir plaka tiktai Tau…
Nesispyriok, pasiimk ją, saugok…
Kur tu esi, mano meile?
Aš be tavęs jau nykstu.
Kartais atstoji man saulę,
Bet – kai tik lyja – pykstu.
Kur tu esi, mano laime?
Aš be tavęs lyg lietus,–
Piktas, negeras savaime.
Grįžki, ir būkim kartu.
Meilė – geras išradimas,
Meilė – velniškas žaidimas,
Meilė – muša, meilė bara,
Meilė į kapus nuvaro.
Meilė mokinius kankina,
Meilė dvejetus gamina,
Mokytoja be širdies,
Nesupranta padėties…
|
|