|
Spragės pastogėje ledinės žvakės,
Bus veputiniai, siaus laukuos žiema,
Ir viskas pildysis, ką motina pasakė,
Ant Kūčių stalo šieną skleisdama.
Vėl susitiksime visi prie švento stalo,
Su šiluma ir meile širdyse,
Su ilgesiu ir viltimi dalindami plotkelę
Linkėsime ramybės mūsų namuose.
Su Kūčiom!
Šiandien pati nuostabiausia šventė – Kūčios,
Tai visų troškimų išsipildymas.
Tad linkiu tau visko, ko labiausiai dabar reikia,
Ir šią naktį, kai ateis vidurnaktis,
Tyliai tyliai iš dangaus nusileis stebuklingos snaigės,
Kurios išpildys tavo troškimus.
Nepraleisk progos, juk tai vienintelė
Tokia diena per visus metus!
Ir nepamiršk pasveikinti savo brangiausių draugų,
Juk jie suteikia tiek džiaugsmo, bei vilties.
Su Šv. Kūčiom!
Ramų vakarą Kūčių
Šneka zuikiai puikiai du,
Morkytes sau krimsdami
Linki jie smagių Šv. Kalėdų!
Užgimimo stebuklo sulaukus,
Prakartėlė nušvito džiaugsmu.
Jam pašvęskim ką turim brangiausia
Ir atgimkime dvasioj kartu…
Su šv. Kūčiom!
Ar Velykos, ar Kalėdos,
Man vis tiek tos pačios bėdos…
Kristus gimsta arba kelias,
O aš vargstu prie taurelės.
Jei prisigeriu lyg soties
Tenka sunkiai pagiriotis…
Ir kada išaušta rytas,
Trokštu būti išganytas.
O išganymas kaip žinot,
Vėl degtinė arba vynas…
Kaip tik juos burna praryja,
Kūnas ir dvasia atgyja.
Krinta baltos snaigės, sukasi ratu,
Mes su besmegeniu geriame kartu,
Lužo besmegenis, o ir aš kartu,
Ot skani degtinė, geriant su ledu…
Bučiuoju, Mama, duonos kepaliuką —
Taip mokėt mane, ieškantį tiesos:
Vaikams kasdien paduodamas riekutę,
Gyvenime aš laimės jiems tikiuos.
Kalėdų džiaugsmuose aš Tau dėkoju
Už duoną pamaitinusią mane.
Tapau tikru tiesos laukų artoju
Ir moku pasisotint plutele.
Didžiulę savo pagarbą Tau reiškiu
Ir mokau pagarbos savus vaikus:
Kiekvienas dedam trupinį į laišką,
Kad meile pabarstytumei namus.
Išgirsk, Marija, Motinėlės maldą,
Kai meldžiasi suklupus už vaikus.
Dažnai gyvenimo vargai sušaldo —
Tik maldoje Ji šildo mus visus.
Man duoki Kalėdaitį, Motinėle,
Lyg duoną, kurią duodavai kasdien.
Gyvenimui nubraukus ašarėlę
Už mus visus viena gali kentėt:
Už alkaną, sušalusį benamį,
Už vaiką pasiklydusį lemty,
Už svetimą užėjusį bedalį
Tu motiniškai kančią sau imi.
Tu duodi Kalėdaitį, Motinėle,
Lyg dalį man išmeldus iš dangaus, —
Palaimintąjį Dievo trupinėlį
Dėl vaiko, dėl brangiausio Tau žmogaus.
Maldos pilnoj širdy talpintum žemę —
Pasaulį apkabintum Tu viena …
Ir Kūčių vakarais Tau širdį gelia,
Už tuos vaikus, kurių nėra šalia.
Pabarstė snaigėm Nemuno krantus
Šventų Kalėdų rytmetis gražus…
Snieguota laimė apkabins pečius,
Jei Tu ateisi šiandien į svečius.
Šerkšnu išpuošęs Viešpaties namus,
Šventų Kalėdų rytmetis gražus…
Ten žvakių šiluma sušildys mus,
Jei Tu ateisi pasimelst kartu.
Snieguotas šaltis stovi už langų —
Šventų Kalėdų rytmetis — gražu!..
Ateik. Tave įleisiu su šalčiu
Ir būsi Tu brangiausiu man svečiu.
Sušildysiu. Priglausiu aš Tave,
Pasveikinsiu su Viešpaties diena.
Šventų Kalėdų meilės Angelai
Globos ir saugos mudu amžinai.
Žiemos raudona saulė varpinėje supa
Šventų Kalėdų maldą ant Viešpaties delnų.
Lai jus aplanko meilė ir mažas angeliukas
Atnešęs laimės vardą žvakelėje nutūps.
Šiltam paguodos žvilgsny — dieviška palaima
O ant pasaulio rankų vien motinos malda.
Kas buvo, lai išnyksta — mums praeities negaila…
Ir po egle, lyg tyčia, suduš lemtis žaisle.
Stogais snieguotais pas Tave einu,
Bažnyčių bokštais, šąlančiais varpais.
Kalėdų meilę Tau iš debesų
Nešu svajonių virpančiais delnais.
Tave bučiuoju snaigių glėbyje,
Bereikšmį šerkšną širdimi tirpdau.
Aš amžiais būčiau su Tavim drauge
Ir nebereikia nieko man daugiau.
Ant medžių jau baltuoja sniegas
Ir linksta šakos žemės link.
Kalėdų rytas, bet aš vienas
Ir nieko nebėra aplink.
Baltieji bokštai siekia dangų —
Kalėdų rytas šerkšnuose.
Apgaubk mane Tu meilės rankom,
O aš bučiuosiu vien Tave.
Netrukdysiu vakaro švenčiausio,
Nedainuosiu šiandien Tau dainų.
Kūčios… o žmogus geriausias
Taip toli, lyg už kalnų…
Eglutės kvapas užburia namus,
Maži žaisliukai žybsi…
Man gaila, kad esi toli kažkur,
Bet aš tikiuos, kad greitai grįši.
Šventajam Kūčių vakare
Apkabinu mintim Tave.
Su Kalėdų laime, su lemties žvaigžde!
Sniegas Tavo kaime ir mano mieste.
Dovanoju pūgą, atminties snaiges…
Kaip seniai tai buvo — aš ir Tu drauge.
Su Kalėdine laime, su didžiausia švente.
Tau nešu sniego saują ir bučiuoju Tave.
Kai palies veidą speigas, Tu mane prisimink.
Tau siunčiu sapne raktą — širdį man atrakink.
|
|