Ir vėl
Skridimas tartum gulbių
Sparnų šnarėjimas vaiskus.
Kur lekiat jūs
Rausva padange?
Kur nešat
Ilgesio jausmus?
Katroj šaly,
Katroj pakrantėj
Jaunystės nerimas suglaus sparnus?
O mūsų gulbės
Į tuos pilkuosius ančiukus
Dabar jau nepanašios.
Jūs galvas puošia svajų karūnos trapios.
Tik nepraraskit jų,
Kai skrisite per temstančius miškus
Šviesaus likimo pasitikt.
O mums, čia likusiems,
Numeskite po plunksną mažą,
Kad laukti jūsų
Ir jūs sėkme tikėt
Nebūtų taip sunku.
Išeisi, palikęs vaikystę,
Pirmąsias klaidas, paauglystę,
Čia meilė pirmoji dar dūsaus ilgai,
Liūdės pamiršti sąsiuviniai.
Trumpos pertraukos, jų šurmulys,
Lentoje nebaigta užduotis,
Laiko upė tekės, jos užtvenkt negali,
Paukščiai grįžta, o tu išeini.
Na, kodėl, kai aplinkui toks kerintis grožis:
Žydi obelys, paukščiai susuko lizdus,
Kai jaunystė kaip žiedas pradėjo tik skleistis
Teks užverti duris ir palikti draugus.
Vieną kelią iš šimto tau teks pasirinkti,
Pasitark su širdim, apsispręsk ir tada
Drąsiai ženki gyvenimo savo sutikti
Ir te laimė į kelią išlydi tave.
Už šių mokyklos durų daug takelių,
Kelių ir vieškelių, kuris gi skirtas tau?
Juose bus visko: džiaugsmo ir vargelių,
Vienų mažiau, kitų šiek tiek daugiau.
Bet šiandien vis dar linksminkis ir šėlki,
Jaunystės vėjas tau neleis nurimt.
Draugus apglėbęs juoksies, gal net verksi,
O ryt su likimu išeisi susitikt.