Sveikinimai.lt

Vėl klasė liks viena. Skambės tik žingsnių aidas…
Jus akimis lydės išmarginta lenta
Raidėm ir formulėm, daiktavardžių linksniuotėm.

Liūdės ant suolo palikta knyga…
Kvepės pavasariu ir sodais, varpelis suskambės,
Ir Jūsų širdys, man atrodo, mokyklą paminės…

Tavo dienos – smalsios vaiko akys,
Krykštavimas, klaidos mūs darbuos.
Tavo dienos – mažos mūsų širdys trapios,
Mokančios mylėt ir neišduot.

Daug surasit. Kai ką ir prarasit.
Daug pamiršit dienų margų.
Bet kaip ėjot pritilę iš klasių,
Paskutinį kartą – vargu.

Bus keliai, painios kryžkelės, stotys,
Iš visokių giedosit gaidų.
Bet skambiausioji visad kartosis,
Paskutinio skambučio aidu.

Ginsit tiesą ir pasakas seksit,
Kaip jas seka pasaulis seniai.
Susirinkę po daugelio metų, nustebsit,
Kad gražiausi buvot čionai.

Tegu būna keliai Jūsų šviesūs,
Neišblunka pasaulio viltis.
Būkit žvalūs, laimingi ir tiesūs,
Nes ant Jūsų pečių – ateitis.

Mokykla tarsi motinos rankos,
Mus globoja, ir baudžia, ir guodžia.
Širdyje išsinešim ne vieną,
Jos nuoširdų ir šildantį žodį.

Jūs mus mokot mylėti pasaulį,
Gerbti žmogų ir gėrį suprasti.
Kovoje už šviesesnį rytojų,
Būties prasmę ir laimę surasti.

Gėrio grūdus mumyse jūs sėjat,
Ir džiaugiatės, pamatę daigus.
Ir kas metai auksinį rugsėjį,
Vėl su meile sutinkate mus.

O mokytoja, kiek daug dar nežinau,
Beveik dar visos neišspręstos lygtys…
Skolų nė pusės dar negrąžinau,
Deja, gyvenime negalima antrus metus palikti.

Vėl varpelis ataidi, nuaidi
Taip kas metai, diena iš dienos.
Kol raukšlelės nubers tavo veidą,
Kol plaukai sidabru nušarmos.

Plaukai pabalę, puslapiai išblukę,
Visa esi Tu amžina knyga.
Tu būsi mums lyg pasaka be galo,
Visų darbų pradžia ir pabaiga.

Vėl mėnulio žiedadulkėm snigo,
Ūkanotoj gegužio nakty…
Šįryt visos kadieniškos knygos,
Ir visi užrašai užversti.

Nežinau – paskutinio skambučio gal jūs
Laukėt be galo seniai…
O gal metai jums buvo trumpučiai,
Kaip keli paprasti sakiniai.

Ir ašaros pirmos slapčia jau išlietos.
Cituojate Grino „Raudonas bures“…
Tik štai susirasti gyvenime vietą sunkiau,
Pasirodo, nei lygtį išspręst.

Nėra užrašuos panašių variantų,
Taisyklių pritaikyti čia negali.
Bet aidi skambutis… Ir moko gyventi,
Ir kviečia žvaigždė vis aukštyn, vis tolyn…

Čia pažydo pirmoji draugystė,
Čia skambėjo gražiausia daina.
Neskubėki, sustoki, jaunyste,
Su draugais, mokykla mylima!

Balti vieškeliai kviečia išskristi,
Su kilniausiais troškimais visus.
Mokslo dienos – džiaugsmų karalystės,
Liks širdy kaip akordas šviesus.

Liks širdy paskutinis varpelis,
Išlydėjęs pro klasės duris.
Žodis mokytojų tyras ir geras,
Ir draugų nuostabiųjų būrys.

Nesakyk – paskutinį mokyklinį valsą šiandien šoku. Einam.
Nori, lig lubų iškelsiu tą mažytį pirmoką.
Nori, klaidžiosim ištisą naktį, eisim aušrą sutikt…

Gaila visko iš karto netekti, viską šičia palikti.
Nori, aš, kaip šitie berniūkščiai, gatvėj triukšmą sukelsiu,
Tik, prašau – nesakyk, kad šoku paskutinį mokyklinį valsą.