|
Skriskit kylančion saulėn jaunystės,
Mintimis ją užliekit iš meilės širdžių.
Žaroje lai ištirpsta skaisčiausia draugystė,
Lai idėjų sparnai degs darbais dėl žmonių.
Žmogaus viltys liepsnoja dėl siekių
Tartum degančios plunksnos ugningam danguj.
Žmonėmis tad išlikit ir eikit į priekį,
Amžiais būkit dorais dėl idėjų bendrų.
Po mažytį lašelį Tėvų patirties
Ir po ašarą laimės sunešim Jums saujom.
Mes supilsim šiuo gėriu vandenyną vilties —
Visa tai Jums sutaupę, kol gyventi užaugot.
Po mažytį taškelį nuo žemės savos,
Ir po trupinį mažą nuo tėviškės stalo —
Mes supilsime gėrį, kokio nieks neparduos,
Nes Jus mylim, tausojam ir gerbiam be galo.
Mes paliekam Tave, Mokykla,
Mes išeinam į didelį kelią.
Paskutinė praeis pamoka,
Nuskambės paskutinis varpelis.
Apipintas alyvų žiedais
Suvirpės pirmokėlio rankelėj,
Tas skambutis mus kvietęs kadais
Į mokyklą iš glėbio Tėvelių.
Spaudžia gomurį, daužos širdis —
Patikėti negalim…
Nejaugi Mes tokie dideli ir tvirti?
Tarsi miškas — mes medžiai suaugę.
Paskutinis skambutis skambės —
Pirmą kartą mums širdis skaudės.
Išbandymų kely didžiulė šventė —
Gyvenimo egzaminus laikai.
Vidinis jaudulys pavargo kentęs —
Lapus užvertę tyli sąsiuviniai.
Dėl pažymių tikrai nebesijaudink —
Tu moki juk labai gerai.
Likimas Tau dažnai „pridės“ ir „daugins“ —
„Atims“ tik netesėti pažadai.
Kas gali asmenybę Tavo vertint? —
Ne visada ateina pasiekimai greit.
Svarbiausia, Tu mokėk savy pažadint
Esminį tikslą: kas pradėta — reikia baigt.
Išbandymų kely didžiulė šventė —
Egzaminas į savo lemtį!
Per sidabrinį marių tiltą,
Per vandenėlį nemunų!..
Palikot aušroje mokyklą
Į saulę bėgdami kartu.
Laimingo kelio, saulės sesės!
Laimingo skrydžio link vilties!
Šis laimės tiltas Jums lai tęsias —
Mes linkim Jums tikros sėkmės.
Lydžiu Tave į pirmąjį gyvenimo takelį.
Mylėdama žaviuosi ir gerbiu Tave.
Tik nenuklyski niekad, mylimas Vaikeli,
Ir neužmiršk, kad antra pusė — tai mama.
Lai primena Tau veidrodinis atspindžio peizažas
Kad Tu ir aš — tai meilė neatskiriama.
Gal kada nors vaidensiuos atminimuose miražais…
Visur lydėsiu net nebūdama šalia.
Viesulais į svajonę įsupkit mintis,
Nepalikite vietos beverčiams klajūnams!
Ir lai siekiuose dega jaunystės širdis,
Lai į prarają krenta neviltin Jus pastūmę.
Į gyvenimą eikit idėjų keliais:
Nusisukę nuo blogio žiūrėkit į šviesą.
Laimės rankos kasdien apkabinti ateis
Ir lydės Tėvų širdys amžinai Jus į tiesą.
Neužmirškit dainos — ją dainuoja viltis —
Ir pavargę kely niekada nesuklupkit.
Lai virš žemės plasnoja Laimės paukštės širdis…
Jūs Žmogaus didžio vardo nuolatos verti būkit.
Šimtadienis, šimtadienis, šimtadienis!
Jums liko šimtąkart įeit į klasę,
Paliesti suolą knygos kampučiu,
Tarytum pirmąkart nedrąsiai,
Praeit koridoriumi tuo pačiu…
Jūs klausot, juokiatės ir dar nežinot,
Kiek daug ir kiek mažai tikrai yra:
Šis paskutinis šimtas likusių dienų,
Šis paskutinis šimtas likusių naktų,
Šis paskutinis šimtas draugo šypsenų,
Šis paskutinis šimtas rankų pakeltų,
Ir paskutinis šimtas praleistų minčių…
Tad imkit iš gyvenimo daugiau,
Kad būtų ateity gyvent lengviau!
Subrandintas mintis nuskraidinkite saulėn,
Mėnesienų žvaigždynais keliaukit…
Juk net dvylika metų šios šventės Jūs laukėt, —
Žiniomis sunaikinsite žemėj apgaulę.
Mokslo vartai atvėrė žinynų orbitą —
Į visatą nuskries gilios mintys
Ir į ateitį tiesią Jums kelias nušvito,
Kad galėtumėt paukščiais pakilti.
Nuskraidinkite saulėn vien svajonių mintis —
Teliepsnoja, tedega pilna siekių širdis!
Paskutinis skambutis,
Paskutinė diena —
Noriu dar čia pabūti,
Nes brangi mokykla.
Dar pakvieskit į salę,
Prie langų, prie lentos.
Dar nors kartą nubauskit…
Neatimkit kreidos.
Dar prieš savąją valią
Pastovėsiu kampuos.
Dar aprėkit ir šaukit…
Išdykauti ruošiuos.
Paskutinis skambutis —
Pirmą kartą verkiu…
Nusisukit truputį —
Kas brangu — palieku.
Šimtą kartų sėjęs — nenupjausi…
Šimtą kartų nešęs — nepakelsi…
Šimtasparnio vėjo — nepagausi…
Šimtą kartų mylint — apsigausi…
Bet jei dėsi grūdą prie grūdelio,
Bet jei riši šapą prie šapelio —
Susipilsi laimės sau kalnelį,
Susikrausi lizdą kaip paukštelis.
Šimtamečiais negimė dar niekas…
Pūdo druskos nesuvalgė vienas…
Protas, darbas nepavirs į nieką,
Jeigu ryžtas Tavo širdžiai lieka.
Šimtą kartų būk vertesnis,
Ženk gyvenimo keliu tvirtesnis!
Išeini? Dar sustok minutėlei,
Ant mokyklos baltuojančių laiptų.
Nebeteks Tau daugiau jais bevaikščiot,
Pajutai? Kažko širdį sugėlė.
Papurgalvė vaikystė čia lieka,
Pilnos juoko mokyklinės dienos…
Ves į ateitį kelias ne vienas,
Te šviesus, pats tiesiausias tau driekias.
Reiks ieškoti, teks klupti ir klysti,
Gal skausmingai dvejoti ne kartą,
Kas bebūtų, pats sau įsakyki:
Neišduosiu nėsyk Žmogaus vardo.
Eisim jau. Girdi?
Skambutis skamba!
Paskutinį kartą paklausyk,
Koks labai pažįstamas ir geras,
Tas mokyklos balso skambesys…
Čia prabėgo vaikystė, atėjo jaunystė,
Čia praleidote savo gražiausius metus.
Čia jums leidžiama buvo pakilt ir suklysti,
Čia supratot gyvenimą, rado draugus.
Sustok, įsiklausyk
Skambutis neeilinis.
Nors daugelsyk girdėtas,
Šį kartą – paskutinis!
|
|